LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

„Lietuvių kalbos žodyno“ Mokslinės pagalbinės komisijos posėdžių protokole Nr. 42 užfiksuoti posėdžio, kuriame svarstyti „Lietuvių kalbos žodyno“ rašybos klausimai, nutarimai. Protokolą pasirašė komisijos sekretorius Petras Jonikas.

„Lietuvių kalbos žodyno“ Mokslinės pagalbinės komisijos posėdžių protokole Nr. 43 užfiksuoti posėdžio, kuriame svarstyti „Lietuvių kalbos žodyno“ rašybos klausimai, nutarimai. Protokolą pasirašė komisijos pirmininkas Antanas Salys ir sekretorius Petras Jonikas.

„Lietuvių kalbos žodyno“ Mokslinės pagalbinės komisijos posėdžių protokole Nr. 44 užfiksuoti posėdžio, kuriame svarstyti „Lietuvių kalbos žodyno“ rašybos klausimai, nutarimai. Protokolą pasirašė komisijos pirmininkas Antanas Salys ir sekretorius Petras Jonikas.

„Lietuvių kalbos žodyno“ Mokslinės pagalbinės komisijos posėdžių protokole Nr. 45 užfiksuoti posėdžio, kuriame svarstyti „Lietuvių kalbos žodyno“ rašybos klausimai, nutarimai. Protokolą pasirašė komisijos pirmininkas Antanas Salys ir sekretorius Petras Jonikas.

„Lietuvių kalbos žodyno“ Mokslinės pagalbinės komisijos posėdžių protokole Nr. 46 užfiksuoti posėdžio, kuriame svarstyti „Lietuvių kalbos žodyno“ rašybos klausimai, nutarimai. Protokolą pasirašė komisijos pirmininkas Antanas Salys ir sekretorius Petras Jonikas.

„Lietuvių kalbos žodyno“ Mokslinės pagalbinės komisijos posėdžių protokole Nr. 47 užfiksuoti posėdžio, kuriame svarstyti „Lietuvių kalbos žodyno“ rašybos klausimai, nutarimai. Protokolą pasirašė komisijos pirmininkas Antanas Salys ir sekretorius Petras Jonikas.

Knygoje „Vilniaus srities vietovardžiai“ pateikiama dauguma okupuotos Pietryčių Lietuvos vietovardžių. 1940–1945 m. juos rinko ir tvarkė (atlietuvino) pirmasis mokslinis lituanistikos tyrimų centras – Lituanistikos institutas.

Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriaus darbuotojai važinėjo po Vilniaus kraštą, iš vietinių žmonių surinko daug duomenų, vėliau juos patikrino ir nustatė lietuviškas vietovardžių formas. Šiam darbui vadovavo Antanas Salys, medžiagą kaupė Kazimieras Alminas, Andrius Ašmantas, Juozas Balčikonis, Petras Jonikas, Jonas Mikeliūnas ir kt. Surinktų duomenų pagrindu parengtas žodynas „Vilniaus srities vietovardžiai“, kurį redagavo Lietuvių kalbos skyrius. Jis baigtas rengti 1940 m. birželio mėn., tačiau taip ir liko neišspausdintas. Ši knyga yra žodyno mašinraštis.
Knygos pradžioje pateikta Lituanistikos instituto Žemės vardyno informacija apie šios knygos rengimą, medžiagos rinkimo eigą, vietovardžių pateikimo tvarką ir kt.
Knygoje sulenkinti vietovardžiai atlietuvinti arba naujai pavadinti, o šalia pateikti variantai lenkų kalba. Vietovardžiai nurodyti pagal Alytaus, Švenčionėlių, Trakų, Vilniaus, Zarasų apskritis ir joms priklausančius valsčius. Taip pat tvarkyti ir Vilniaus miesto dalių, aikščių, gatvių, sodų bei turgaviečių pavadinimai. Knygoje gausu ranka rašytų pastabų.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pavardžių ir vietovardžių komisija 1934 m. sausio 28 d. vykusiame posėdyje nutarė surašyti visos Lietuvos gyvenamųjų vietų vardus ir nustatyti bendrinės kalbos vartosenai tinkamas autentiškas jų formas. Darbas vyko nuo 1935 m. iki 1938 m. Tuo metu iš gyvosios kalbos užrašyti gyvenamųjų vietų, t. y. miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų ir kt., vardai. Surinktos medžiagos pagrindu buvo rengiamos  vietovardžių knygos pagal apskritis ir valsčius.

Šioje knygoje surašyti Vilkaviškio, Vilkmergės (dab. Ukmergės) ir Zarasų apskričių gyvenamųjų vietų vardai, nustatytos vietovardžių autentiškos lytys, kirčio vieta, priegaidė ir kirčiuotė. Knygos pradžioje pieštuku užrašyta 1944 m. balandžio 22 d. data, galimai nurodanti, kada atliktos paskutinės korektūros.

1940–1945 m. Pietryčių Lietuvos vietovardžius rinko ir tvarkė (atlietuvino) Lituanistikos institutas. Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyrius subūrė lituanistus, kurie Švietimo ministerijos pavedimu važinėjo po Vilniaus kraštą ir iš žmonių surinko, patikrino bei nustatė lietuviškas vietovardžių formas. Sukaupti duomenys surašyti vietovardžių bylose.

Švenčionių valsčiaus vietovardžių byloje susegti ranka rašyti bei rašomąja mašinėle spausdinti lapai. Vietovardžiai pateikti dviem formomis – sulenkinti ir atitikmenys lietuvių kalba.

Antano Salio parengta tarmių medžiagos rinkimo anketa „Apklausas 1“, kuria siekta išsiaiškinti, kaip paplitę pirmiausia kai kurių gyvūnų ir augalų pavadinimai.

Pateikta anketa užpildyta 1942 m. gruodžio mėnesį Alytaus rajone.

Knyga plonu žalsvo popieriaus viršeliu, kuriame atspausta antraštė. Tai skaitymai vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms, kuriuos sudarė ir sukirčiavo kalbininkas Antanas Salys. Tai ketvirtasis knygos leidimas. Jame spausdinama P. Mašionio, M. Katkaus, H. K. Anderseno, Žemaitės prozos ištraukos, A. Mickevičiaus, P. Vaičaičio, M. Dagilio, Maironio eilės. Chrestomatija pirmą kartą atspausdinta 1916 m. Peterburge ir sulaukė 7 leidimų (paskutinis - 1935 m.).

Antanas Salys (1902-1972) - lietuvių kalbininkas, fonetikas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1941 m.).

Knyga įrišta į kietus viršelius, dalis aptraukta medžiaga, dalis siauromis juostelėmis. Aptariami aktualūs rašybos klausimai. 20 p., po teksto, nurodytos redakcinės komisijos narių (A. Salio, Pr. Skardžiaus ir J. Talmanto) pavardės.

A. Salys sudarė specialias dialektologinių duomenų rinkimo anketas, tikrino tarmių ribas, 1933 paskelbė tarmių žemėlapį. Pirmasis Lietuvoje pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus; 1930 Vytauto Didžiojo universitete įkūrė fonetikos laboratoriją. Paskelbė darbų iš lietuvių onomastikos, suorganizavo onomastinės medžiagos rinkimą (surinktoji medžiaga sudarė Lietuvių kalbos instituto asmenvardžių ir vietovardžių kartotekos pagrindą). Parašė straipsnių iš lietuvių kalbos kultūros, terminologijos. Buvo Valstybės Tarybos patarėjas terminologijos klausimais (A. Salio pasiūlytų žodžių vartojama ir šiandien, pvz., požiūris, rankinukas, staigmena). Prisidėjo prie akademinio Lietuvių kalbos žodyno rengimo. Su P. Skardžiumi redagavo L. Dambriūno parengtą Kalbos patarėją (1939). Dirbdamas Pensilvanijos universitete su A. Sennu baigė spausdinti M. Niedermanno, F. Brenderio, A. Senno pradėtą leisti Lietuvių rašomosios kalbos žodyną (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache 5 t. 1926–68). Buvo vienas žurnalo Gimtoji kalba steigėjų ir redaktorių. Su kitais 1935 įkūrė Lietuvių kalbos draugiją. 1969 lankėsi Lietuvoje, Lietuvos mokslo įstaigose rinko medžiagą istoriniam lietuvių kalbos žodynui. Dar išleistas veikalas Baltų kalbos, tautos bei kiltys (1995).

Pr. Skardžius studijuodamas Lietuvos universitete buvo J. Jablonskio raštininkas. Nuo 1930 m. Kauno universiteto dėstytojas, docentas, nuo 1939 m. profesorius. Humanitarinių mokslų fakultete dėstė istorinius lietuvių kalbos dalykus – istorinę gramatiką, kalbos istoriją, taip pat dialektologiją, prūsų kalbą, kurie buvo privalomi visiems studentams lituanistams. Be to, dėstė bendrinę kalbą, privalomą visiems to fakulteto studentams, ir kai kuriuos slavistikos dalykus. Kartu jis pradėjo redaguoti fakulteto kalbotyrinį leidinį „Archivum Philologicum“, kurio 1930–1940 m. išėjo aštuonios knygos. Išleidęs disertaciją apie slaviškus skolinius senoje lietuvių kalboje (vok. Die slavischen Lehnwörter im Alt-litauischen, 1931 m.), pradėjo ruošti habilitacinį darbą – Daukšos akcentologiją, kuris pasirodė 1935 m. 1930 m. pradėjo redaguoti specialų žurnalą – „Kalba“, kurio išėjo tik trys sąsiuviniai, nuo 1933 m., bendrinės kalbos klausimams nagrinėti bei patarimams visuomenei skelbti buvo leidžiamas mažesnio masto mėnesinis laikraštėlis „Gimtoji kalba“, nemažai rašė abiejuose leidiniuose. Bendradarbiavo leidiniuose „Literatūros naujienos“, „Meno dienos“ ir kt. Be to, praktiškai mokė Kauno Valstybės teatro artistus taisyklingos tarties ir kirčiavimo. 1933 m. vienas Jaunųjų teatro steigėjų.

Nuo 1935 m. Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas ir Rašybos komisijos, kuri buvo paruošusi pataisytos rašybos projektą (1933 m.) narys. Netrukus pradėjo ruošti naują mokslo veikalą – „Lietuvių kalbos žodžių darybą“, kuris išėjo 1943 m., nors pačioje knygoje dėl tam tikrų priežasčių, susijusių su vokiečių okupacija, pažymėta 1941 m. Tyrinėjo Lietuvos vandenvardžius. Prigijo ne vienas jo sukurtas žodis. 1941 m. Lietuvių kalbos instituto direktorius, Lietuvos mokslų akademijos narys.

1944 m. su šeima pasitraukė iš Lietuvos ir iš pradžių apsigyveno Getingene, o karui pasibaigus persikėlė į Tiubingeną, kur kartu su A. Saliu kurį laiką dėstė lituanistikos dalykus miesto universitete. 1949 m. persikėlęs į JAV, iš pradžių apsigyveno Klyvlende, kur įsigijo bibliotekininkystės magistro laipsnį ir nuo 1956 m. iki išėjimo į pensiją 1971 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Jurgis Talmantas 1929 baigęs Lietuvos universitetą dirbo mokytoju. 1933–36 redagavo žurnalą Gimtoji kalba. 1935 su kitais įsteigė Lietuvių kalbos draugiją. 1945–48 dirbo Kauno jaunimo teatre, 1948–49 – Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros, nuo 1949 – Politinės ir mokslinės literatūros leidyklose. Parengė Visuotinės literatūros chrestomatiją (d. 1 1930; su E. Viskanta, d. 4 1931), lietuvių kalbos vadovėlių pradžios mokykloms (1932–37), Lietuvių kalbos rašybos vadovėlį (su A. Kalniumi ir Z. Kuzmickiu, 1938), Rusų kalbos vadovėlį mokytis pačiam (su E. Gedminaičiu, 1933), Lietuvių–vokiečių kalbos žodyną (su A. Scholzu ir K. Fulstu, d. 1 1943), Lenkų–lietuvių kalbų žodyną (1955). Parašė straipsnių kalbos kultūros, lietuvių kalbos mokymo klausimais. Į lietuvių kalbą išvertė apie 50 knygų.