LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, žanras, leidimo vieta ir metai. Antroje lapo pusėje nurodyta aplanko dailininkas, knygos autorius, leidėjas, tiražas, spaustuvė.    

Knygos sandara: p. 13-28 I skyrius; p; 31-50 II skyrius; p. 53-74 III skyrius; p. 75-76 turinys.

Turinio anotacija: <...> savo sandara Vyno stebuklas skiriasi nuo ankstyvesnių poeto rinkinių. Visų pirma tuo, kad į jį įtrauktos eilės yra rašytos įvairiais laikotarpiais. Rodyklėj pateikta metrika leidžia nustatyti, kad vyriausias amžium – „Vabalėlio prisikėlimas“ – siekia net 1938 metus. Nors, mūsų manymu, tos datos apytikslės, vis dėlto skaitytojui suteikiama galimybė jei ir neatsekti poeto pasaulėjautos kaitos, tai bent nustatyti kai kurias pastovias apraiškas, konstantas. Nenuostabu, kad kai kam Vyno stebuklas pasimatė kaip vienas atviriausių poeto rinkinių. Nenuostabu taip pat išgirsti atsiliepimus, kad Nyka sukrovęs jin „senus“ eilėraščius, lyrikos rietimo atlaikus. <...> Naujas dalykas yra tai, kad Vyno stebukle pirmąkart suskamba Nykos kūryboj kūriniai, atsiradę gal irgi svajos ar sapno veikiami, tik ne nirvaniško, euforinio sapno, bet slogaus, dusinančio košmaro. Sapno, kuriuos sapnavo ir sapnuoja benamiai. Rekonstruodamas juos poetine forma Nyka-Niliūnas pasiekia pasigėrėtino meistriškumo. Toks, sakysim, yra eilėraštis, pavadintas „Vaiduoklis pasitinka grįžusį iš tremties“, puikiai išsakantis tremtinio dvasios dvilypumą. Raudą, kurią rauda pasąmonė, perkerta dviejose vietose sąmonės atkirtis, skelbiąs gaivališką gimtos žemės trauką ir suskambantis subtiliu refrenu: „Kokia naktis. Koks vandenio šniokštimas.“ Tarsi tas patvinusio, pro sodybą tekančio upokšnio ūžimas nuplautų, atstotų viską. <...> (Antanas A. Jonynas, „Vyno stebuklą pasitinkant“, Kūrybos studijos ir interpretacijos: Alfonsas Nyka-Nyliūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 186–194).

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, leidyklos pavadinimas, žanras, leidimo vieta ir metai. Antroje lapo pusėje nurodyta aplanko dailininkas, knygos autorius, leidėjas, tiražas, spaustuvė.

Knygos sandara: p. 11-39 I skyrius; p. 43-69 II skyrius; p. 73-101 III skyrius; p. 105-132 IV skyrius; p. 133-136 turinys.

Turinio anotacija:  „<...> Žiemos teologija“ – tik penktoji Nykos-Niliūno knyga per keturiasdešimt metų. Bet ji neginčijamai patvirtina jo poezijos vertę ir reikšmingumą. Ankstyviausias rinkinio eilėraštis – „Wellfleet Bay“ – pažymėtas dar 1966 metų data, vėlyviausias – „Mokyklos fotografija“ – rašytas 1984 metais, tačiau didžioji dauguma išsitenka aštuntojo dešimtmečio rėmuose. Tiesa, autorius visiškai nesilaiko chronologijos: įvairių laikotarpių tekstai pašomi tarsi kortų talija, gretinami ar atskiriami vienas nuo kito remiantis neaiškiais (nors intuityviai juntamais) prasmės ir vaizdo kriterijais. Juos jungia aidai ir kontrastai (kontrastas yra aido rūšis). Istorinės kronikos ištrauka atsiduria šalia privataus, tik pačiam poetui suprantamo prisiminimo; ilgas, painus pasakojimas – šalia minimalistinės penkių šešių eilučių, net penkių šešių žodžių formulės; nykios žiemos peizažas šalia slegiančios vasaros peizažo. Pažeisdamas ir drauge išsaugodamas, netgi pabrėždamas chronologinį principą (juk visų eilėraščių datos stropiai sužymėtos knygos turinyje), Nyka-Niliūnas siekia savotiško efekto: jo eilėraščiai tuo pačiu metu yra į r a š y t i  į  l a i k ą  i r  b e l a i k i a i. Visa knyga – ir visa poeto kūryba – yra drauge epochos liudijimas ir metafizinis tekstas turįs aprėpti bet kurios epochos patirtį. <...>“ (Tomas Venclova, AKMENS KALBA. Prieiga per internetą http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/zeminink/akmkalba.htm (žiūrėta 2015-12-08).

Knyga apgaubta popieriniu aplanku, kurio viršelyje poetas B. Brazdžionis užrašęs: „Alfonsas Nyka-Niliūnas / Žiemos teologija”

Mecenatas Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos XX laidos abiturientai. Autoriui sutikus, mokomajam reikalui perspausdinta iš jo išėjusių eilėraščių rinkinių.

Titulinis lapas: knygų serijos pavadinimas, autoriaus slapyvardis, leidyklos pavadinimas, leidimo vieta ir metai. Antroje lapo pusėje nurodyta A. Nykos-Niliūno raštai.

Knygos sandara: p. 3 eilėraštis „Kelionė“; p. 4 eil. „Senas medis“; p. 5 eil. „Rugsėjo naktis“; p. 6 eil. „Vėjas“; p. 7 eil. „Aklasis pasakoja apie namus“; p. 8 eil. „Daina“; p. 9 eil. „Vakaro fantazija“; p. 10 eil. „Paskutinė kelionė“; p. 11 eil. „Žuvę namai“; p. 12 eil. „Orfėjaus medis“; p. 13 eil. „Sodai“; p. 14 eil. „Išduotas medis“; p. 15 eil. „Picasso: mergaitė su plazdančiu balandžiu ir aklas minotauras“; p. 16 eil. „Sūnus palaidūnas“; p. [17] turinys; p. 18 „ČALM XX laidos abiturientai, kurių pinigais išleistas „Išduotas medis“ [sąrašas].

Titulinis lapas: knygos pavadinimas, žanras, autoriaus slapyvardis. Antroje lapo pusėje nurodyta knygos dailininkas, leidėjas, leidykla, egzempliorių skaičius, spaustuvė, leidimo metai ir vieta.   

Knygos sandara:  p. 9-63 Pirmoji dalis „Orifėjaus medis“, joje yra 4 skyriai: „Žuvę namai“, „Džiaugsmo laidotuvės“, „Konkvistadoro sugrįžimas“, „Išsivadavimo naktis“; p. 69-123 Antroji dalis „Infereno“, joje yra 3 skyriai: „Princas XVIII amžiuje“, „Mirusieji angelai“, „Odisėjas pas Feakus“; p. 124-127 turinys.

Turinio anotacija:  Antrasis A. Nykos-Nyliūno eilėraščių rinkinys. „<...>  vaikystės tema nepaprastu atkaklumu kartojama ir ką tik išėjusiame iš spaudos antrame Nykos-Niliūno eilėraščių rinkiny – Orfėjaus medyje. Pažymėtina tačiau, kad dabar šitas motyvas teikia poetui daugiau paguodos, ir kartais net atrodo, kad toji kelionė, atlikta prarasto laiko beieškant, gali atnešti jam kone visišką ramybę („Dainelė“, p. 53). Ta tema rašytų eilėraščių pati konstrukcija ir pats pasisakymo būdas šiuo kartu jau rodo lengvą posūkį į paprastumą, į klasiškesnes formas, iš dalies atsisakant nuo buvusių neoromantizmo ir ekspresionizmo žymių.

Tačiau keliuose Orfėjaus medžio didesnės apimties eilėraščiuose, kur Nyka-Niliūnas atsistoja akis į akį su žmogaus egzistencijos ir mirties problemom, pesimizmas vėl suskamba visu stiprumu. <...>

Kas daugiausia nustebino mus antroje Nykos-Niliūno knygoje – tai protrūkis vadinamojo estetizmo ar net kone klasicizmo kryptimi, kas būtų buvę visai neįtikima, jei anksčiau nebūtume skaitę kelių tos rūšies eilėraščių, paskelbtų periodinėj spaudoj. <..> randame nemaža eilėraščių, kuriuose autoriaus asmuo visiškai dingsta arba pasitraukia į antrąjį planą: poetas surado naują temų ratą ir naują jų traktavimo būdą, žymia dalimi atsisakydamas nuo kankinančios autoanalizės, naudodamas šviesesnę spalvinę gamą, kuriam laikui užmiršęs „baisųjį pasaulį“. <...>“ (Radauskas, Henrikas. Apie kūrybą ir save / recenzijos ir straipsniai / Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/zeminink/radausk2.htm ).