LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Albumas.

Viduje įklijuotos 247 juodai baltos nuotraukos.

Albume identifikuoti šie objektai: Ožeškienės g. ir Laisvės al. kampas; Laisvės al. 42, 51, 75, 82, 98, 100; Miesto sodas; Muzikinis teatras; „Pienocentro“ rūmai; paminklas Stalinui Laisvės alėjoje; Filharmonija; dab. L. Sapiegos g.; Žaliakalnio vandentiekio stotis; Kauko laiptų baseinas; Geležinkelio stoties rūmai (statyba, interjeras); Birštono gatvė, buv. singagoga joje; Liaudies namai Šv. Gertrūdos gatvėje (griaunami); buv. Susisiekimo ministerijos pastatas I. Kanto g.; Aleksoto tiltas ir funikulierius; Rotušės aikštė; Kauno pilies bokštas; „Inkaro“ kultūros namai (agitpunktas, interjeras); 17-oji vidurinė mokykla; V. Putvinskio gatvė; Kęstučio g. 29, 57; Muitinės g. 1; Mickevičiaus g. 8, 56; prie Kęstučio g. 57; Miško g. 30; „Pergalės“ fabriko daugiabučių kvartalas; Miško g. 30; „Taikos“ kino teatras (t. p. jo interjeras); buv. Evangelikų-reformatų bažnyčia; Žemės ūkio technikumas; Miesto pirtis (statybos); Centrinis knygynas.

Dalis objektų neatpažinta.

Paveikslėlyje pavaizduota bažnyčia. Paveikslėlio apačioje ir kitoje pusėje tekstas lenkų kalba.

Kelmė. Bažnyčios gatvė su bažnyčia 1916 metais.

Sofa išvertus iš arabų kalbos, reiškia „suolas“. Dar senovės egiptiečiai sėdėdavo ant suolų su porankiais, ant kurių pridėdavo pagalvėlių. Vėliau šį baldą perėmė graikai ir romėnai. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia stengėsi išguiti šį baldą iš buities, kadangi jį siejo su Romos imperija, įkūnijusią baisiausias nuodėmes ir paleistuvystę. Dar ilgus šimtmečius buvo sėdima ant medinių suolų, o miegama ant žemės arba medinėse lovose. XV a. didikų namuose pradėtos naudoti pailgos formos kėdės – minkštasuoliai. XVII a. Europ iš Osmanų imperijos perėmė į sofas panašius baldus. Tai buvo suolai be porankių su ištisiniu matracu ir minkštu atlošu. Vakarų Europoje, suklestėjus Prancūzijos dvarui, sofa ir minkštasuolis dar dažnai buvo vienas kito sinonimai. XVII–XVIII a. sukurtos sofos buvo itin puošnios ir prabangios, gaminamos derinant rankų darbo drožinius bei tapybą.

Paveikslą ,,Trys karaliai, garbinantys Kūdikėlį Jezų“  puošė aptaisai, dengę žvaigždę ir dvi ornamentuotas karūnas virš Švč. Mergelės Marijos (neišlikusi) ir Jėzaus galvų. Išlikusius du aptaisus (žvaigždę ir Jėzaus karūną) 2013 m. Kelmės krašto muziejui perdavė Maironių Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas. Į Maironių bažnyčią paveikslas pateko iš buvusios Kražių benediktinų vienuolyno (dabar Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo) bažnyčios. Šioje bažnyčioje paveikslas 1893 m. per Kražių skerdynes buvo kazokų kulkų suvarpytas. 2000 m. paveikslas restauruotas. 2011 m. paveikslas be aptaisų laikinam eksponavimui buvo perduotas viešajai įstaigai „Tytuvėnų piligrimų centras“, kuris Tytuvėnų vienuolyne buvo surengęs liturginių reikmenų ir kūrinių parodą. 2012 m. sausio 26 d., kilus gaisrui Tytuvėnų vienuolyno pastate, paveikslas sudegė.

Paveikslą ,,Trys karaliai, garbinantys Kūdikėlį Jezų“  puošė aptaisai, dengę žvaigždę ir dvi ornamentuotas karūnas virš Švč. Mergelės Marijos (neišlikusi) ir Jėzaus galvų. Išlikusius du aptaisus (žvaigždę ir Jėzaus karūną) 2013 m. Kelmės krašto muziejui perdavė Maironių Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas. Į Maironių bažnyčią paveikslas pateko iš buvusios Kražių benediktinų vienuolyno (dabar Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo) bažnyčios. Šioje bažnyčioje paveikslas 1893 m. per Kražių skerdynes buvo kazokų kulkų suvarpytas. 2000 m. paveikslas restauruotas. 2011 m. paveikslas be aptaisų laikinam eksponavimui buvo perduotas viešajai įstaigai „Tytuvėnų piligrimų centras“, kuris Tytuvėnų vienuolyne buvo surengęs liturginių reikmenų ir kūrinių parodą. 2012 m. sausio 26 d., kilus gaisrui Tytuvėnų vienuolyno pastate, paveikslas sudegė.

Kelmės dvaro teritorija pradėjo formuotis XV amžiuje. Tada Kelmė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. XV a. pab. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras šį dvarą padovanojo Jonui Kontautui. 1591 m. dvaras atiteko Gruževskiams, kurie jį valdė 350 m. – iki 1940 metų. Rūmai pastatyti apie 1780 metus.Kelmės dvaras šiame krašte garsėjo ir kaip švietimo, kultūros židinys. Gruževskiai buvo reformacijos šalininkai. 1596 m. jie Kelmėje įkūrė protestantų parapiją, 1622 m. pastatė mūrinę bažnyčią. Pirmąją mokyklą Kelmėje taip pat įsteigė Gruževskiai. Dvaras į istoriją įėjo ir kaip vieta, kur prasidėjo 1831 m. sukilimas prieš Rusijos caro valdžią. Tuometinis dvaro savininkas Julius Gruževskis buvo vienas iš sukilimo vadų. Paskutinės šį dvarą valdė Gabrielė Gruževskienė ir jos dukros. Vokiečių okupacijos metais Kelmės dvare gyveno baronas fon Haren, pokario metais čia veikė mokykla. Vėliau dvaro teritorija buvo paversta Paukštininkystės tarybinio ūkio centru. Tuo laikotarpiu Paukštininkystės tarybinis ūkis išlaikė centriniame dvaro pastate buvusį nedidelį visuomeninį muziejų, 1990 m. davusį pradžią dabartiniam Kelmės krašto muziejui.

Nuotraukoje iš kairės priekyje: Algirdas Mykolas Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas) ir Antanas Račas. Už jų TFP organizacijos nariai. Dotnuvos bažnyčia. 2000 metai.

Kristus kaire koja stovi ant kaukolės, padėtos ant keturkampio postamento. Apsigaubęs raudonu apsiaustu, susegtu ant krūtinės. Klubai apjuosti mėlynos spalvos raiščiu. Skulptūra būdavo per Velykas nešama aplink Leliūnų (Utenos r.) bažnyčią.

Būrelis žmonių prie  bažnyčios tarpukario metais.Priekyje sėdi moterys, priekyje keturios pusiau guli. Už moterų sėdi ir stovi vyrai. Fotografuota prie bažnyčios durų, ant laiptų. Nuotrauka užklijuota ant tamsiai pilko kartono.

Galvos išorinėje pusėje – į viršų mažėjantys du apskritimai su aštuonlapėm netaisyklingos formos segmentinėmis žvaigždėmis. Tarp abiejų apskritimų, šonuose, dar po nedidelę segmentinę žvaigždutę. Virš pirmojo apskritimo įrėžta raidės „R" ir „L", virš antrojo – raitelis ir moteris, bažnyčia, raidės „W", „B", „R", „M8", viršuje – „N", data „1891", paukštis. Galvos vidinėje pusėje yra pusapskritimis, apjuostas danteliais, o jo centre – geometrinis ornamentas su raidėmis „W", „Z", „H", „I", „S", „B", „P".  Koto vidinėje pusėje dar yra bažnyčia su kryžiumi. Rasta Utenos rajone, Saldutiškio apylinkėse. Įsigyta 1964 m. iš uteniškio Juozo Kazoko.

Averse – Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1915 m. apgriautos Alvito Šv. Onos bažnyčios  portalas, Vilkaviškio r. Dešinėje pusėje – plati paraštė, kurios viršuje išspausdintas pavadinimas: „Der Krieg im Osten. Kirche in Olvita“.

Reverso dešinėje – adreso, kairėje – įrašo (siauresnis) laukas. Palei įrašo lauko kairįjį kraštą skersai reverso pateikti leidybos duomenys: „1133 Verlag Fritz Krauskopf, Königsberg i. Pr. u. Ostseebad Cranz“. Adreso vietą žymi 4 punktyrinės išilginės linijos. Virš jų dešiniajame kampe punktyrinė linija rėmina pašto ženklo laukelį. 

Alvito Šv. Onos bažnyčia pastatyta 1804–1824 m. Po Pirmojo pasaulinio karo atstatyta, Antrojo pasaulinio karo metais vėl apgriauta, o 1944 m. susprodinta.