| Eksponato aprašymas | Sofija Dembovskytė-Riomerienė (1885–1972) tapybos mokėsi Miunchene, Krokuvoje, Paryžiuje. Po I-ojo pasaulinio karo ištekėjo už Tytuvėnų dvaro valdytojo Eugenijaus Riomerio. S. Riomerienė kūrė akvarele, pastele, aliejiniais dažais. Ji taip pat raižė, sukūrė grafikos darbų, bet daugiausiai tapė. Sukūrė nemažai iškilių žmonių portretų.
S. Riomerienę ir Maironį siejo ilgametė bičiulystė, jiedu svečiavosi vienas kito namuose, o 1923 m. dailininkė pradėjo kurti vieną geriausių poeto portretų, kurį jam padovanojo 1924 m. Tai subtili pastelė, prislopintų spalvų, poeto portretas iki krūtinės. Poeto albumuose saugomos Sofijos nuotraukos su dedikacijomis Maironiui, o Maironis, dėkodamas už savo portretą, jai sukūrė ir padovanojo eilėraštį:
Išliksiu aš gyvas paveiksle tame,
Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme,
Ilsėsis, klajones užbaigęs visas!..
Išliksiu ne vienas: išliksi vardu,
Kuri sumaningai pirštelių raštu
Nemirštamas atvaizdui dėjai varsas.
Nors mūsų pasauliai kita mintimi
Nuausta, vardai sau neliks svetimi,
Net žemės klajones užbaigus visas.
Maironio bute kabo dar vienas gražus S.Riomerienės tapybos darbas – „Lietuvaitės galvutė“ (1927).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas. |
