Italų tapytojas ir grafikas Džiuzepė Čezaris – vienas žymiausių XVI a. pab. -– XVII amžiaus Romos dailininkų. Jį mėgo ir samdė dauguma Bažnyčios aukštųjų hierarchų. Apie 1592 metus jis tapo pagrindiniu popiežiaus Klemenso VIII dailininku. Už darbus, sukurtus įvairioms Romos bažnyčioms, Džiuzepei Čezariui buvo suteiktas Kristaus Kavalieriaus titulas. 1599 metais šis dailininkas tapo ilgamečiu Šventojo Luko akademijos prezidentu. Būtent jo populiarioje klestinčioje dirbtuvėje savo mokslus pradėjo garsusis dailės novatorius Karavadžas [Caravaggio]. Sakoma, kad Čezaris, dažniau vadinamas Kavaljeriu d‘Arpinu, buvo vienas iš tų menininkų, kurie Romoje išpopuliarino nedidelio formato paveikslus, tapytus ant vario ir medžio lentos.

Paveikslas „Zuzana ir seniai“ nutapytas dailininko dirbtuvėje, greičiausiai vieno iš jo mokinių. Jame įamžinta Senojo Testamento istorija. Vieno pasiturinčio vyro žmoną Zuzaną, besimaudančią sode, pamatė du seniai ir ėmė ją persekioti. Išgirdę Zuzanos šauksmą, subėgo žmonės. Norėdami išvengti bausmės, seniai apšmeižė Zuzaną, kad užklupo ją mylimojo glėbyje. Už ištikimybės sulaužymą Zuzana buvo pasmerkta mirti, bet ją išgelbėjo jaunuolis, vardu Danielius, kuris išaiškino senių nusikaltimą.
Šis paveikslas įdomus ir kaip vienas iš nedaugelio ekspozicijoje esančių tapybos ant metalo pavyzdžių.

Žinoma tokio pat dydžio artima kompozicija Sienos nacionalinėje Pinakotekoje. Mūsų paveikslas skiriasi tik kai kuriomis detalėmis – Zuzanos figūra Sienos variante pridengta permatomu audiniu, pas mus – apnuoginta. Nėra ir ąsočio pirmame plane dešinėje, medžio kamieno prie senių figūrų. Mūsų paveikslas kiek prastesnės kokybės, ir tai neleidžia priskirti darbo pačiam autoriui. Jis priklauso jo garsiosios dirbtuvės pakartojimams. Senojoje literatūroje aptinkama užuominų į šios kompozicijos variantų, nutapytų ant vario plokštės, egzistavimą. Vienas jų XVIII a. buvo Orleano hercogo rinkiniuose Paryžiuje, 1792 m. atvežtas į Angliją ir parduotas. Kitas 1677 m. buvo Massimo rūmuose Romoje. Šių kompozicijų vieta nežinoma. Tad galime spėti, kad viena jų galėjo patekti į barono von der Roppo rinkinius. Sienos kompozicijos data – apie 1606 m. Panašiam laikotarpiui priklauso ir mūsų paveikslas, nutapytas dailininko dirbtuvėje.

Biblinė scena: vieno pasiturinčio vyro žmoną Zuzaną, besimaudančią sode, pamatė du seniai ir ėmė ją persekioti. Išgirdę Zuzanos šauksmą, subėgo žmonės. Norėdami išvengti bausmės, seniai apšmeižė Zuzaną, kad užklupo ją mylimojo glėbyje. Už ištikimybės sulaužymą Zuzana buvo pasmerkta mirti, bet ją išgelbėjo jaunuolis, vardu Danielius. Pasivedęs šalin vieną senių, paklausė, po kokiu medžiu jie užklupo Zuzaną, paskui to paties paklausė kito senio. Vienas jų nurodė vieną medį, kitas – kitą. Apgaulė išaiškėjo, Zuzana buvo išteisinta, o nedori seniai nubausti.