Virtualios parodos

Abdonas Korzonas ir vienas pačių pirmųjų Vilniaus vaizdų

Vienas iš įspūdingiausių eksponatų, papildžiusių Fotografijos muziejaus Istorinės fotografijos rinkinį 2020 metais – fotografo Abdono Korzono Vilniaus panorama nuo Tauro kalno, sukurta apie 1860 m. A. Korzono (1826–po 1874) fotoateljė Vilniuje veikė trumpai – nuo 1859 iki 1863 m., tačiau fotografo pavardė įėjo į Lietuvos ir fotografijos istoriją kaip patrioto, 1863 m. sukilimo dalyvio, pirmojo Vilniaus vaizdų fotografo, stereoskopinės fotografijos pradininko Lietuvoje. Muziejaus įsigyta fotografija yra vienas iš pačių pirmųjų žinomų XIX a. Vilniaus fotografinių vaizdų. Tuo metu Tauro kalnas buvo miestiečių ir atvykėlių pamėgta apžvalgos aikštelė, tad A. Korzono fotografija šiandien leidžia išvysti Vilnių anų laikų reginių mėgėjų akimis.

Fotografijos kairėje matome XVII a. Šv. Jonų bažnyčios varpinę. Žvelgiant nuo jos į dešinę, puikuojasi dvibokštė Šv. Kotrynos bažnyčia, pastatyta 1743 m. Šalia jos šiek tiek tolėliau stovi Šv. Dvasios bažnyčia, žinomesnė kaip 1688 m. statyta Dominikonų bažnyčia. Arčiausiai Tauro kalno matomas išraiškingas pastatas su 6 kolonomis – tai evangelikų reformatų bažnyčia, pastatyta 1835 m. Žvelgiant nuo šio statinio kiek į dešinę, antrame fotografijos plane, matyti 1618 m. pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia (jos bokšto viršūnėje galima įžiūrėti po 1749 m. gaisro eksterjere atsiradusį naują elementą – Jogailaičių karūną). Šalia bažnyčios matyti ir Vilniaus miesto rotušės stogo viršūnėlė. Du kupolai fotografijos dešinėje – tai Šv. Dvasios vienuolyno katedra (pastatyta 1597 m.) ir varpinė. Pirmame plane matyti keliu traukiantys miesto ar priemiesčių gyventojai, kurie susidomėję stabtelėjo, pakliuvo į objektyvą ir tapo vienais iš pirmųjų Lietuvos žmonių, spontaniškai įsiamžinusių fotografijoje.

A. Korzono vietovaizdžių fotografijų išliko labai mažai – Lietuvoje iš viso yra žinomos 6, užsienyje – 15 fotografijų, tad įsigyta fotografija yra unikali ir neabejotinai viena iš seniausių ir vertingiausių Fotografijos muziejaus saugomų Lietuvos fotografijos relikvijų.

Projektą „Ankstyvosios Lietuvos fotografijos kolekcijos įsigijimas“ finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Žiūrėti parodą
Biržų krašto bažnyčios

Jau kunigaikščių Radvilų laikais Biržai buvo daugiatautis, daugiakultūrinis, daugiakonfesinis miestas. Biržuose gyvena katalikai, liuteronai, reformatai. ortodoksai, sentikiai, sekmininkai ir metodistai. Biržuose gyveno ir kitos religinės bendruomenės – totoriai, karaimai, žydai, kurių istorijos bėgyje nebeliko, mieste išliko tik žydų maldos namai – sinagoga. Didžiausią daugumą iš religinių bendruomenių sudaro katalikų bažnyčios atstovai. Biržų krašto bažnyčiose saugota gausi metrikų knygų kolekcija – daugiau nei 400 vnt., kurios didžioji dalis perduota Biržų krašto muziejui „Sėla“.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fonduose saugomos fotografijos, kuriose įamžintos Biržų, Papilio, Vabalninko, Kvetkų, Nemunėlio Radviliškio, Smilgių, Kvedariškio, Kupreliškio Suosto maldos namai. Iš viso Biržų rajono savivaldybėje šiuo metu yra suskaičiuojama 18 maldos namų. Iki šių dienų išliko visos fotografijose matomos bažnyčios, išskyrus liuteronų bažnyčią, stovėjusią Biržų centre, Juliaus Janonio aikštės teritorijoje. Buvusioje Biržų cerkvėje, kurioje sovietiniais metais buvo įsikūręs Biržų muziejus, dabar įsikūrusi metodistų bendruomenė. Dauguma Biržų krašto maldos namų yra mūriniai, medinės yra tik Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir Lebeniškių Šv. Kankinio Nikandro cerkvė. Virtualioje parodoje pateikta 28 Petro Ločerio, Juozo Daubaro, Stanislovo Rukšnaičio Rimo Drevinsko ir nežinomų autorių fotografijų, kuriose įamžinti Biržų krašto bažnyčių interjerai ir eksterjerai, datuojami nuo XX a. ketvirto iki XX a. dešimto dešimtmečio.

Žiūrėti parodą
Biržų krašto evangelikų reformatų veikla

Evangelikų reformatų indėlis atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę neabejotinai turi savo svorį. Jie aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės kovose, užėmė vadovaujančias pozicijas Lietuvos Respublikos valdininkijoje, reiškėsi politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime. Iš tokių aktyviausių evangelikų reformatų asmenybių tarpukaryje, derėtų paminėti Nepriklausomybės kovų generolą, Silvestrą Žukauską, kuris buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas, kitas, biržietis Stasys Nastopka tarnavo Lietuvos kariuomenėje brigados generolu, o Jonas Nastopka – vienas iš pirmųjų nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių karininkų. Aktyviai Bažnyčios ir visuomenės gyvenime reiškėsi kraštiečiai iš Biržų broliai Jonas ir Martynas Yčai, kurie padėjo statyti savarankišką ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jie net kelis sykius užėmė ministrų pareigas šalies ministrų kabinetuose. Evangelikai reformatai turėjo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, iš Biržų krašto kilusį, teisės specialistą Jokūbą Šerną, kunigo Adomo Šerno brolį. Dar 1917 m. rugsėjo mėnesį, vokiečių okupacijos metu, jis buvo išrinktas į 20-ties narių Lietuvos Tarybą eiti sekretoriaus pareigas.
Biržų evangelikų reformatų bažnyčia I pasaulinio karo metu nenukentėjo, bet pokarinėje spaudoje minima, kad bažnyčiai ir jos trobesiams labai reikalingas remontas. 1921 metų sausio 29 d. seniūnų sueigoje buvo nutarta dažyti bažnyčios stogą, remontuoti jos trobesius, statyti benamių prieglaudą. 1924 metais buvo nutarta bažnyčioje įvesti elektrą. Medžiagoms ir darbui apmokėti reikėjo 1 000 litų. Pati elektra bažnyčioje galutinai įvesta 1930 m. Reikmenis elektros įvedimui parapija gavo iš „Agaro“ bendrovės, o įvedimo darbus atliko Adomas Pipynė. 1933 m. rugsėjo 27 d. Biržų parapijos valdyba, pritariant parapijos tarybai, surengė bažnyčios bokšto remonto lėšoms rinkti loteriją. 1934 m. metais buvo suremontuotas bažnyčios bokštas. Taip pat, tais metais buvo suremontuoti bažnyčios pamatai ir šventoriaus tvora. Bokštas buvo apdengtas varine skarda. Darbą atliko bokštų dengimo specialistas Klemensas iš Plungės. Baigus remontą, iš parapijos valdybos narių tarpo neatsirado nė vienas, kuris išdrįstų užlipti apžiūrėti atliktą darbą. Tam reikalui parapijos valdybai teko kviestis ugniagesį Joną Variakojį. Jam užkopus į bokštą buvo pastebėti keli trūkumai, kuriuos Klemensui teko pašalinti. Naujiena – ant bažnyčios stogo buvo įrengtas žaibolaidis. 1936 metais perdažytas bažnyčios vidus. Virš šventoriaus buvęs lotyniškas užrašas „Soli Deo Gloria“ pakeistas lietuvišku „Vienam Dievui Garbė“.
Biržuose nuo 1929 m. veikė Lietuvos evangelikių moterų sąjunga, o nuo 1931 m. Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo d-ja „Radvila“, vedina jauno kunigo Aleksandro Balčiausko. Šios abi iniciatyvios organizacijos labai pagyvino visą to krašto gyvenimą. Joms plačiau aptarti reikėtų atskiro straipsnio.
Lietuvos evangelikių moterų sąjunga – vienintelė tokia moterų organizacija, veikusi Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje 1929-1940 m. Šios sąjungos veikla buvo įvairi. Ji rengė paskaitas ir vakarus, rūpinosi vaikų auklėjimu, steigė mokinių bendrabučius, vaikų aikšteles, darželius, užsiėmė labdara, ligonių ir senelių priežiūra. Per Kalėdas vaikams buvo ruošiamos eglutės, vasarą organizuojamos šventės vaikams, pavargėlių prieglaudai aukojami drabužiai. Per Sinodus rengiami specialūs renginiai, loterijos, buvo kviečiami paskaitininkai. Sąjungos skyriai veikė Biržuose, Papilyje ir Nemunėlio Radviliškyje. Sąjungos veikloje daugiausiai reiškėsi jos iniciatorė, kunigo Jono Šepečio žmona Klara Šepetienė.
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios gyvenimą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pagyvino 1931 m. kun. Aleksandro Balčiausko iniciatyva Biržuose įsteigta Lietuvos evangelikų jaunimo draugija „Radvila“. Draugija steigė sekmadienines mokyklas, viešas skaityklas, rengė kilnojamus knygynėlius, ruošė paskaitas auklėjimosi, religijos, dorovės, protestantų pasaulėžiūros, istorijos ir blaivybės, įvairių mokslų, higienos ir ūkio klausimais, steigė chorus, orkestrus, dramos, muzikos ir rankdarbių sekcijas, ruošė suartėjimo arbatėles, vakarus, koncertus ir ekskursijas, teikė nariams moralinę ir materialinę paramą, steigė ir palaikė draugijos skyrius kitose evangelikų parapijose, palaikė ryšius su panašiomis vietos ir užsienio organizacijomis. Draugijos centro valdybos pirmininku ilgiausiai dirbo jos iniciatorius kun. A. Balčiauskas.
Biržų evangelikų reformatų parapija per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo didžiausia Lietuvoje savo tikinčiųjų skaičiumi. Biržai nuo 1919 m. tapo visos Lietuvos evangelikų reformatų centru. Čia kasmet rinkdavosi Sinodai, veikė evangelikų reformatų Kolegija. Biržuose rezidavo evangelikų reformatų bažnyčios galva – generalinis superintendentas. Biržuose buvo įsteigtas švietimo fondas, čia buvo leidžiama evangelikų reformatų spauda.

Virtualią parodą parengė muziejininkas Povilas Variakojis.

Žiūrėti parodą
Dievo Motina lietuvių liaudies mene

2015-uosius Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus Etnografinių regionų metais, „Lietuvos muziejų kelio“ organizatoriai plėtoja etnokultūrai reikšmingą temą – „Liaudies meno grožis“. Lietuvos dailės muziejus, sukaupęs didelį senosios liaudies skulptūros rinkinį, parodoje „Dievo Motina lietuvių liaudies mene“ atspindi ne tik liaudies skulptūros grožį, bet ir Švč. Mergelės Marijos reikšmę krikščioniškosios kultūros tradicijoje. Liaudies skulptūroje išreikšti ne visi mariologiniai siužetai. Labiausiai išplėtoti – Išganytojo Motinos kančia Kryžiaus kelyje ir Skaisčiausiosios Mergelės Marijos garbinimas.
Joakimo ir Onos dukra Marija gimė Nazarete, ji kilusi iš karališkosios Dovydo giminės. Liaudies dailėje apie Marijos vaikystę pasakojančių vaizdų pasitaiko retai. Skulptūrinėje kompozicijoje „Šv. Ona ir Švč. Mergelė Marija“ matome auklėjimo sceną, kurioje mergaitė Marija stovi prie romios ir susikaupusios savo motinos Onos, laikančios rankose maldaknygę ir mokančios ją skaityti.
Mergelė Marija, būsimoji Dievo Motina, buvo pradėta be gimtosios, dar vadinamos pirmykšte, nuodėmės. Angelas Gabrielius apreiškė Marijai, kad ją Dievas išsirinko būti žemiškąja Jėzaus Kristaus Motina. 1854 m. Bažnyčia patvirtino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Liaudies skulptūroje Nekaltojo Prasidėjimo Marijos atvaizdai paplito XIX a. II pusėje. Marija vaizduojama stovinti ant Žemės rutulio, pamynusi pusmėnulį ir žaltį su obuoliu nasruose, pamaldžiai ant krūtinės sudėjusi rankas. Balta jos suknelė simbolizuoja nekaltybę, mėlynas apsiaustas, dvylikos žvaigždžių vainikas ir saulės spinduliai – dangaus karalystę. Nuo senų laikų Švč. Mergelei Marijai pagerbti yra skirtas gegužės mėnuo. Tikinčiųjų trobose, prie lauko kryžių būdavo statomi altorėliai su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, giedamos jos garbei skirtos giesmės.
Mergelė Marija, nunešusi Kūdikėlį Jėzų į šventyklą, išgirdo kunigo Simeono pranašystę: „tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2: 34). Ši pranašystė yra laikoma vienu iš septynių Švč. Mergelės Marijos sopulių. Juos liaudies mene simbolizuoja į Sopulingosios Dievo motinos širdį įsmeigti septyni kalavijai. Erodui įsakius Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus berniukus iki dvejų metų, Marija patyrė antrąjį didįjį sopulį – Šventajai Šeimai naktį teko bėgti į Egiptą. Ši scena atskleidžiama figūrinėje kompozicijoje „Bėgimas į Egiptą“, kurioje regime šv. Juozapą, vedantį asiliuką, ant kurio sėdi Motina Marija su Kūdikėliu Jėzumi glėbyje. Apskritai, liaudies skulptūroje bėgimo į Egiptą scena vaizduojama labai retai.
Dieviškąją motinystę atspindi Marijos su Kūdikiu ant rankų vaizdinys, kuris liaudies skulptūroje taip pat gana retas. Marija vaizduojama stovinti frontaliai. Ji vilki raudoną suknelę, galvą ir pečius gobia mėlyna skraistė. Ant kairės rankos sėdi baltą tuniką vilkintis ir prie liemens knygą glaudžiantis Kūdikėlis.
Kiti Švč. Mergelės Marijos sopuliai išryškinti skulptūrose, kuriose žemiškoji Jėzaus Motina išgyvena savo Sūnaus kančią kelyje į Kalvariją. Liaudies skulptūroje Sopulingosios Dievo Motinos tema labai populiari. Mariją matome stovinčią po kryžiumi Nukryžiavimo scenoje. Sopulingoji Motina (Mater Dolorosa) stovi sustingusi, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, giliai susimąsčiusi. Didžiąją savaitę, einant Kryžiaus kelią, giedamos giesmės, kurios žodžiai skirti Sopulingajai Dievo Motinai: „Motina Sopulingoji stovėjo po kryžiumi raudodama.“ Ypatingo dėmesio liaudies mene susilaukė Pieta – tai įspūdingiausias Dievo Motinos vaizdinys. Nuo kryžiaus nuimtą Jėzaus kūną Motina laiko ant savo kelių. Dviejų figūrų kompozicijoje sukurtas glaudus Motinos ir Sūnaus ryšys, pabrėžiamas Švč. Mergelės Marijos vaidmuo Atpirkime.
Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, pirmoji iš visų žmonių buvo prikelta iš numirusiųjų, su kūnu ir siela paimta į dangų ir ten karūnuota. Liaudies skulptūrėlėse Marija Dangaus Karalienė vaizduojama stovinti rami, su karališka karūna ant galvos. Būdama danguje šalia savo Sūnaus, ji iškyla kaip tarpininkė – Globėja ir Saugotoja, Užtarėja, Gailestingumo Motina, kuri sergsti ir gelbsti tikinčiuosius. Kelios liaudiškos skulptūrėlės vaizduoja Aušros Vartų Mariją. Jos sukurtos pagal Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, gelbėjusį miestą nuo priešų ir gaisrų.
XIX a. II p. liaudies skulptūroje paplito Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vaizdavimas. Kūriniuose regima Nekaltojo Prasidėjimo Marija į šonus ištiestomis rankomis, iš jos delnų driekiasi aukso spinduliai, simbolizuojantys žmonijai teikiamas malones.
Liaudies skulptūroje perteiktas Švč. Mergelės Marijos gyvenimas iškelia ją kaip Dievo gimimo žmoguje, tikrojo krikščioniškojo tikėjimo ir Bažnyčios simbolį.

Žiūrėti parodą
Kauno miesto paveldo paminklai sovietmečiu: kraštotyrininko Aleksandro Pleskačiausko fotografijos

2021 m., minint 100-ąsias kraštotyrininko ir fotografo Aleksandro Pleskačiausko gimimo metines, šia proga parengta virtuali jo fotografijų paroda.

A. Pleskačiauskas gimė 1921 m. birželio 6 d. Vilniuje, tačiau, nepraėjus nė metams, jo tėvai su tuomet mažuoju Aleksandru atsikėlė gyventi į Kauną. Nepaisant būsimo kraštotyrininko ir fotografo šeimą palietusių pokario metų trėmimų į Sibirą, A. Pleskačiauskui Kaunas tapo neatsiejama viso gyvenimo ir atrastų pomėgių dalimi. Po tremties Sibire grįžo gyventi į Kauną ir visą gyvenimą dirbo su statybomis ir jų organizavimu susijusį darbą. Tik 1981 m. išėjęs į pensiją, atrado naują aistrą – fotografiją. Anot Kauno apskrities viešosios bibliotekos parengtos A. Pleskačiausko biografijos, labai mylėdamas Kauną, daug laiko praleisdavo fotografuodamas jo istorinius, nykstančius statinius, moderniąją architektūrą, taip pat mėgo keliauti po Lietuvą ir fotografuoti įvairių miestelių bažnyčias, bibliotekose rinko medžiagą apie Kauno istoriją, buvo kviečiamas vesti ekskursijas, skaityti pranešimus. Dar jaunystėje atsiradusi aistra knygoms Aleksandrą lydėjo visą gyvenimą: jis skaitė lietuvių, rusų, lenkų kalbomis, buvo sukaupęs nemažą biblioteką, domėjosi istorija, menais, filosofija, kultūra, klasikine grožine literatūra. |Iš kitų sovietmečiu fotoaparatu Lietuvos miestus, pastatus fiksavusių profesionalių ar mėgėjų fotografų A. Pleskačiauską išskiria tai, kad nuotraukos buvo archyvuojamos itin kruopščiai, su aprašymais. Neretai aprašymai būdavo labai išsamūs, gilinantis į miesto, gatvės, pastato istorinius faktus. Fotografijas A. Pleskačiauskas klijuodavo ant storesnio popieriaus lakštų ar į albumus ir, turėdamas puikią kaligrafinę rašyseną, prie nuotraukos dailiai aprašydavo įamžintus objektus. Taip kraštotyrininkas ir fotografas buvo sukaupęs nemažą archyvą tiek pavienių fotografijų, tiek teminių albumų su įklijuotomis nuotraukomis.

A. Pleskačiauskas mirė sulaukęs tik 67-ojo gimtadienio, tačiau paliko nemažą sovietmečio Kauno, įvairių kitų Lietuvos vietovių įamžintų vaizdų archyvą. Dalis tokios fotografijų kolekcijos, albumų saugoma Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, o Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma 300 pavienių fotografijų, paklijuotų ant storo popieriaus, su ranka rašytais įrašais. Šioje virtualioje parodoje susipažinsite su dalimi muziejuje saugomos kolekcijos – sovietmečiu įamžintais Kauno, pačiam A. Pleskačiauskui labai svarbaus miesto, vaizdais ir architektūriniais paminklais.

Parengė Aidas Kulbokas

Žiūrėti parodą
Kretingos rajono bažnyčios

2013 m. pažymėjome Kretingos pirmojo paminėjimo ir Žemaičių krikšto 600-ąsias metines.
Krikščionių tikėjimą į Kretingos žemę 1252–1253 m. atnešė vokiečių riteriai, kunigai misionieriai ir vienuoliai pranciškonai. Iš pradžių christianizacija vyko taikiai. 1258 m. kretingiškiai tapo Klaipėdos Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijiečiais. Po 1260 m. Durbės mūšio jie atsimetė nuo krikščionybės, todėl XIII a. II p. christianizaciją kryžiuočiai vykdė kalaviju ir ugnimi. Lietuvos sukrikščioninimą vainikavęs 1413–1417 m. Žemaičių krikštas Kretingos apylinkių nesiekė, kadangi jos buvo valdomos Vokiečių ordino, o Lietuvai perduotos tik po 1422 metų.
Arčiausiai Kretingos pirmosios Žemaičių vyskupystės bažnyčios apie 1540–1544 m. buvo pastatytos Palangoje ir Mosėdyje. XVI a. viduryje įsigalėjo liuteronybė. Tuo laikotarpiu atsitiesė pagonybė. Jos kulto centrais tapo Birutės kalno ir Salantų Alkos kalno šventyklos.
Plintant katalikiškai reformacijai, XVI a. pab. – XVII a. I p. naujos katalikų bažnyčios iškilo Laukžemėje, Palangoje, Kretingoje, Darbėnuose, Salantuose ir Kartenoje. 1602 m. buvo įkurtas Kretingos pranciškonų vienuolynas. 1636 m. Kretingos krašto bažnyčias apjungė Žemaičių vyskupijos Skuodo dekanatas. XVIII a. katalikų bažnyčios ėmė veikti Budriuose, Grūšlaukėje, Jokūbave, Kalnalyje, XX a. I p. – Mikoliškiuose ir Tūbausiuose.
Šiuo metu Kretingos rajone yra 12 bažnyčių – Budrių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo, Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Grūšlaukės Šv. Jono Nepomuko, Jokūbavo Švč. Mergelės Marijos, Kalnalio Šv. Lauryno, Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Kūlupėnų Šv. Motiejaus, Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus, Mikoliškių Šv. Juozapo, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Tūbausių Šv. apaštalo Andriejaus.
Nuo 1802 m. Kretingoje veikia evangelikų liuteronų bažnyčia, o 1866–1976 m. veikė stačiatikių filinė bažnyčia (cerkvė).

Žiūrėti parodą
Mažosios Lietuvos istorija ir objektai sunkmečio piniguose

Mažoji Lietuva – istorinė ir etnografinė sritis – apėmė dabartinę Karaliaučiaus sritį ir Klaipėdos kraštą. Šiame regione nuo seno gyveno lietuvininkai, valdomi Prūsijos karalystės (vėliau Vokietijos imperijos). Pirmojo pasaulinio karo metu ir pasibaigus karui, dėl sunkumų bei infliacijos Vokietijoje greta valstybinių pinigų pradėti spausdinti notgeldai (vok. pinigas iš bėdos; iš reikalo), dar vadinti sunkmečio pinigais. Šiuos pinigus savo reikmėms galėjo spausdinti atskiri miestai ir miesteliai. Pinigų emisiją vykdydavo apskrities ar miesto administracija – magistratas, kartais įmonės. Notgeldais galėjo naudotis tik jį išleidusios bendruomenės nariai, o šių pinigų piešiniuose dažnai atsispindėdavo vietos gamta ir architektūra, herbai, įžymybės, istoriniai įvykiai ir t.t. Sunkmečio pinigus turėjo ir šie Mažosios Lietuvos miestai bei gyvenvietės: Klaipėda, Tilžė, Šilutė, Rusnė, Ragainė, Stalupėnai, Tolminkiemis, Eitkūnai. Pirmieji notgeldai Klaipėdos krašte pasirodė 1917 m. Ant piniginių ženklų buvo užrašai vokiečių kalba, smulkūs piešiniai su alegorinėmis figūromis, įspaustas Klaipėdos miesto antspaudas su herbu. Tų pačių metų gegužės 2 d. notgeldai (50 pfenigų) pasirodė ir Rusnėje. Šių pinigų viršutiniuose kampuose įrašytas tekstas Rytų Prūsija / Šilutės kraštas (vok. Ostpreussen / Kreis Heydekrug). Užrašas vokiečių kalba skelbė: garantuotas Rusnės savivaldybės, turi mokėjimo galią vietos kasoje (vok. verbürgt durch die Gemeinde Ruß; zahlbar bei der Ortskasse).
XX a. 3 dešimtmečio pr. notgeldai pradėti naudoti plačiau. Ant 1921 m. lapkričio 12 d. emisijos Tilžės notgeldų (50 ir 75 pfenigų bei 1 ir 3 markių) buvo pavaizduotos vietos įžymybės: rotušė, sūris, celiuliozės fabrikas, karalienės Luizės tiltas, prekybinių kelių žemėlapis, poeto Maksimiliano fon Šenkendorfo (Maximilian von Schenkendorf) ir karalienės Luizės paminklai, Vokiečių bažnyčia, 1807 m. Tilžės taikos sudarymo scena. Taip pat iš pigių metalų kaldintos ir monetos, kurios vadintos pinigų pakaitalais (vok. Ersatzgeld) bei karo pinigais (vok. Kriegsgeld). Monetos gamintos iš karo reikmėms mažiau tinkamų metalų – geležies, cinko, aliuminio, o taip pat keramikos ir porceliano.
1921 m. gegužės 28 d. emisijos Šilutės (25, 50, 75 pfenigų ir 1 markės) notgeldai buvo atspausdinti Berlyno spaustuvėje „Erasmusdruck“. Šių pinigų aversai ir reversai vienodi. Averse vaizduojama Macikuose gimusio vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano (Hermann Sudermann) portretinė nuotrauka. Reverse – H. Zudermano tėvų namas ir užrašytos poeto mintys. Skirtinguose notgeldų nominaluose užrašyti vis kiti rašytojo žodžiai, skirti gimtajam kraštui. 1922 m. vasario 22 d. emisijos Klaipėdos krašto notgeldus leido prancūzų administracijos kontroliuojami vietos prekybos rūmai. Miuncheno spaustuvėje „Gebrüder Parcus“ atspausdinti ½, 1, 5, 10, 20, 50, 75, ir 100 markių pinigai. Šių banknotų aversai vienodi, tačiau reversai skirtingi ir išsiskiria savo puošnumu bei detalumu. Pinigų reversuose galime pamatyti: Klaipėdos miesto panoramą, Sklandytojų (Didžiąją) kopą Kuršių nerijoje, Biržos pastatą, Baltąjį švyturį, vietos gyventojo sodybą, celiuliozės fabriką, sėlių plukdymą, laivų statyklą, naująją ir senąją lentpjūves. 1923 m. Klaipėdos kraštą prisijungus prie Lietuvos, notgeldai palaipsniui pakeisti į, kaip ir visoje Lietuvos Respublikoje cirkuliavusius, litus.
Vytauto Didžiojo karo muziejus šią parodą skiria Klaipėdos krašto prijungimo 100-osioms metinėms paminėti ir kviečia susipažinti su turimais sunkmečio pinigais, kurie atspindi Mažosios Lietuvos architektūrą, istoriją ir gamtos objektus.

Parengė Edvinas Vaidotas

Žiūrėti parodą
NAPOLEONAS ORDA (1807–1883)

Dvarų istorija – neatsiejama kiekvienos tautos kultūros dalis. Mūsų krašto praeitis glaudžiai susijusi su dvarų kultūra. Senieji dvarų rūmai, pilys, rezidencijos yra svarbūs ir didingi šalies istorijos ženklai. Tai puikiai suprato Lietuvą savo tėvyne vadinęs XIX a. menininkas Napoleonas Orda.

N. Orda – romantizmo epochos dailininkas, kompozitorius, intelektualas, gyvenęs ir kūręs carų valdžios metais. Didelė to laikotarpio bajorijos dalis nostalgiškai ilgėjosi prarasto šalies valstybingumo ir priešinosi carinės Rusijos imperijos režimui, patyrė tremties negandas. N. Orda buvo vienas iš XIX a. antros pusės tautinio sąjūdžio įkvėpėjų, tikras savojo krašto patriotas. Nors pats lietuviškai beveik nešnekėjo, save laikė lietuviu. Daug metų praleidęs emigracijoje ir grįžęs į tėvynę, dailininkas visas jėgas atidavė LDK istorinės atminties išsaugojimui, jos unikalaus kultūros paveldo sklaidai.

N. Orda gimė 1807 m. vasario 19 d. Vorocevičiuose, netoli Pinsko (dab. Baltarusija). Kilęs iš bajorų šeimos ir pradinį išsilavinimą įgijęs namuose, mokėsi Svisločiaus gimnazijoje. Vėliau studijavo Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultete, bet jo nebaigė – buvo pašalintas už dalyvavimą slaptoje studentų organizacijoje. Dailininkas buvo aktyvus 1831 m. sukilimo dalyvis. Norėdamas išvengti arešto ir tremties, jis išvyko į užsienį. Atsidūręs Paryžiuje, 1839 m. pradėjo lankyti prancūzų peizažo meistro Pierre’o Girard’o dailės studiją, o muzikos žinių sėmėsi iš kompozitoriaus Fryderyko Chopino. Visapusiškų meninių polinkių turėjęs N. Orda kūrė fortepijoninę muziką, polonezus, valsus. Paryžiuje jis susipažino su poetu Adomu Mickevičiumi ir kompozitoriumi Ferencu Lisztu. Pirmuosius piešinius N. Orda sukūrė 1840–1842 m. kelionių po Prancūziją metu.

1843 m. N. Orda vedė prancūzę Irène Bouglé, pradėjo dirbti Paryžiaus operos teatre. Po amnestijos sugrįžo į tėviškę. Prasidėjo dailininko kelionės po Volynės, Podolės, Minsko, Kijevo gubernijas. 1875 m. jis lankėsi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Keliaudamas po buvusią LDK, skubėjo įamžinti nykstančias pilis, didikų rūmus, dvarus, bažnyčias, garsių to laikotarpio menininkų ir istorikų gimtines. N. Orda, pats turėjęs nuosavą dvarą, puikiai išmanė dvarų sodybų sandarą, menines jų ypatybes. Didikų rezidencijos dailininką žavėjo monumentalia klasikinio stiliaus architektūra. Didingus rūmų statinius jis dažnai komponavo panoraminėse erdvėse, vešlios gamtos apsuptyje. Vaizduodamas dvarų sodybas, siekė perteikti kuo išsamesnį vaizdą, todėl dažnai piešė jas net iš dviejų trijų apžvalgos vietų. Svarbus buvo ir reprezentacinis momentas, atspindintis savininko socialinę padėtį, atskleidžiantis jo estetinį skonį.

1875–1882 m. Varšuvoje, Maksymiliano Fajanso litografijos spaustuvėje, N. Orda savo lėšomis išleido 260 litografijų Lenkijos istorinių vietovių albumą (Album widoków historycznych Polski). Jo vaizdus pagal N. Ordos piešinius subtiliai ir meistriškai litografavo lenkų dailininkas Aloyzas Misierowiczius, peizažus pagyvindamas stafažo figūromis. Litografijos pasižymi lyriška nostalgiška nuotaika, joms būdingas minkštas piešinys, subtili šešėliavimo gradacija, lengvai tonuotas fonas. Albumą sudarė aštuonios litografijų serijos. N. Orda buvo numatęs tęsti savo albumą, bet dėl pablogėjusios sveikatos sumanymą teko nutraukti. Lietuvos dailės muziejuje yra sukaupta beveik visa pagal dailininko piešinius sukurtų litografijų kolekcija, o dauguma N. Ordos piešinių yra saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje.

Edukacinėje parodoje eksponuojamos N. Ordos litografijų iš Lietuvos dailės muziejaus ir akvarelių, publikuotų V. Levandausko ir R. Vaičekonytės-Kepežinskienės monografijoje Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai, kopijos. Parodos pagrindą sudaro dabartinėje Lietuvos teritorijoje esantys istorijos bei architektūros paminklai, ją papildo litografijos, vaizduojančios dvarų sodybas, kuriose gimė žymūs XIX a. poetai, rašytojai, kompozitoriai. Didžioji šių architektūros paminklų dalis neišliko iki mūsų dienų, todėl N. Ordos piešti architektūriniai peizažai šiandien yra didžiulė ikonografinė vertybė.

Rasa Adomaitienė

Žiūrėti parodą
Nepažintas lietuvių gyvenimas Amerikoje: pagal O. Ramanauskienės-Lužienės faleristikos rinkinį

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinyje saugomi reti ir įdomūs ženklai, į Lietuvą atkeliavę iš Jungtinių Amerikos Valstijų. 1939 m. Amerikos lietuvių organizacijų faleristikos artefaktus padovanojo uoli ir veikli Lietuvos dukra, tuomet gyvenusi Čikagoje, Ona Ramanauskienė-Lužienė.
M. K. Čiurlionio muziejaus archyve saugomas laiškas, rašytas 1938 m. liepos 12 d. Lietuvos pasiuntinybėje Londone dirbusio nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Broniaus Kazio Balučio, kuriame spalvingai pristatoma dovanotų ženklų savininkė. Minėtame laiške jis rašė: „Ponią Oną Ramanauskienę turėjau progos pažinti eilę metų, kuomet ji gyveno Čikagoje ir vėliau Lawrence, Mass... aš visados prisimenu p. Ramanauskienę, kaipo karštą lietuvę-patriotę, kuriai visi tautiniai reikalai ne tik rūpėjo, bet buvo artimi jos širdžiai. Aš abejoju, ar buvo toks lietuviškas reikalas, prie kurio ji neprisidėjo savo darbu ar pinigu... ir ypatingai daug dirbo Tėvynės dirvoje su savo nepamirštamos atminties vyru, prakilniu lietuviu-darbininku p. Ramanausku.“ Ji dalyvavo įvairiose lietuvių draugijose, buvo deleguota į Susivienijimo lietuvių Amerikoje (toliau SLA) rengiamus seimus.
O. Ramanauskienės-Lužienės sukauptas faleristikos rinkinys, pasiekęs Lietuvą, nėra gausus, tačiau leidžia susidaryti vaizdą apie XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje JAV gyvenusius lietuvius. Pristatomus ženklus galima klasifikuoti į dvi grupes: vieni jų buvo skirti SLA seimų delegatams, antrieji priklausė Amerikos lietuvių įkurtų draugijų nariams.
SLA istorija yra labai įdomi ir artimai susijusi su visų Amerikos lietuvių tautiniu ir kultūriniu gyvenimu. Šios organizacijos veikloje atsispindi lietuvių išeivijos gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sumanymas įkurti SLA iškilo 1886 m. balandžio 17 d. Niujorke, Lietuviško balso draugijoje. Pagrindiniais idėjos autoriais laikomi dr. J. Šliūpas, P. Paseckas ir P. Ramanauskas. SLA įkurtas kilniais lietuvybės palaikymo tikslais. Tų pačių 1886 metų rugpjūčio 15 d. įvyko pirmasis seimas, kuriame dalyvavo vienuolikos draugijų atstovai. Šiame seime buvo nustatyti pagrindiniai naujos organizacijos tikslai: pirkti žemes ir namus, steigti mokyklas, prieglaudos namus našlaičiams ir seniems žmonėms, statyti lietuvių bažnyčias; steigti biržas darbininkams, šelpti mirusio nario šeimą. SLA visas problemas spręsdavo seimuose, kurių liudininkus – ženklus – išsaugojo O. Ramanauskienė-Lužienė.
Antrąją pristatomų faleristikos artefaktų grupę sudaro ženklai, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje priklausę Amerikoje įkurtoms lietuvių draugijoms. Šios bendruomenės atliko svarbų vaidmenį lietuvių išeivijos gyvenime. SLA pradininkas V. Džiankauskas rašė: „ Lietuvininkai čia turi savo draugystes, daugiausia broliškos pašalpos... gyvena dideliais būriais, vienoje ar kitoje vietoje, todėl nenutausta ir nepameta kalbos bei kitų lietuviam brangių dalykų.“
Broliškos savišalpos susivienijimai Amerikoje ypač ėmė burtis XIX a. antroje pusėje. Per 1890–1900 metų laikotarpį buvo įkurtos net 65 draugijos. O. Ramanauskienė-Lužienė aktyviai įsijungė net į kelių iš jų veiklą. Ji išsaugojo ženklus draugijų, kurių veikloje dalyvavo: Šv. Kazimiero brolių ir seserų draugijos, Šv. Juozapo broliškos pagalbos draugijos, Šv. Jurgio broliškos šalpos draugijos, Šv. Andriejaus broliškos pagalbos draugijos, Dr. Vinco Kudirkos giedotojų draugijos, Šv. Onos draugijos ir Tėvynės mylėtojų draugijos.
Negausus faleristikos rinkinys atskleidžia turtingą ir prasmingą lietuvių tautos išeivijos puslapį. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Amerikoje sukurti mažieji paminklai suteikia galimybę tyrinėti tarptautinę faleristikos raidą, o ženklų publikavimas ir sklaida įprasmina praeities istorijos pažinimą.

Tekstą parengė Danutė Gruzdienė.

Žiūrėti parodą
Piliakalniai Utenos rajone

Piliakalnių Utenos rajone yra daugiausia Lietuvoje, net penkiasdešimt devyni. Penkiasdešimt du iš jų įrengti kalvose, nes rajono teritorijoje gausu kalvų, o septyni – aukštumų kyšuliuose. Iškyšuliuose įrengti piliakalniai labiau būdingi vidurio Lietuvai, kurioje kalvų mažiau.
Archeologai Utenos rajone tyrinėjo vienuolika piliakalnių ir penkias gyvenvietes prie jų. Skirtingi piliakalnių dydžiai rodo, kad juose gyveno skirtingo dydžio bendruomenės. Bikūnų piliakalnis – mažos bendruomenės piliakalnio pavyzdys. Jame ir gyventa, atrodo, neilgai. Suardytame piliakalnio sluoksnyje rasta lipdyto puodo šukė, akmeninis kirvukas ir akmeninio kirvuko išgrąža. Dideli, ilgai gyventi piliakalniai pasižymi storu ir turtingu sluoksniu. Turtingiausi iš tyrinėtų tokių piliakalnių Utenos rajone – Narkūnų ir Spitrėnų.
Narkūnų piliakalnis – seniausias iš tyrinėtų Utenos rajone. Jame apsigyventa II tūkst. pr. Kr. pabaigoje. Ankstyvųjų metalų laikotarpiui (iki I a. po Kr.) būdinga tai, kad buvo mažai metalų dirbinių. Rytų Lietuva buvo neturtingas kraštas ir žalvario daug įsigyti negalėjo. Utenos rajone žalvario apdirbimo centrai rasti trijuose tirtuose piliakalniuose: Antilgės, Garnių ir Narkūnų. Rytų Lietuvos šiaurinėje dalyje trūko kokybiško titnago. Dėl šios priežasties daugumą dirbinių darė iš kaulo ir rago. Tik apie pirmą amžių, išplitus geležies apdirbimui, geležis išstūmė kaulą ir ragą. Piliakalnių žymiai padaugėjo, prie jų atsirado gyvenvietės.
III a. dėl gyventojų kraustymosi ankstyvieji piliakalniai buvo apleidžiami. Tobulėjant ginklams ir smarkėjant karams, išliko tik didžiausi piliakalniai, kuriuose pastatė stiprias pilis, minimas kryžiuočių kronikose. Utenos pilis stovėjo Narkūnų piliakalnyje, Tauragnų – Taurapilio, o Užpalių – Šeimyniškių piliakalnyje. Pasibaigus kovoms su kryžiuočiais, išlikusios pilys palaipsniui buvo apleistos, sudegintų nebeatstatinėjo. Žmonės kraustėsi į patogesnes gyventi vietas. Piliakalnius pradėjo arti, o kai kuriuose – laidoti mirusiuosius. Bikūnų piliakalnyje laidota XV–XVI a. Ant Daugailių piliakalnio prieš 1685 m. buvo pastatyta bažnyčia, šalia kurios laidojo.

Virtualiojoje parodoje rodomos žinomesnių ir tyrinėtų piliakalnių nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų ir Lietuvos piliakalnių atlaso bei radiniai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.

Medžiagą parengė Dalius Ribokas

Žiūrėti parodą
Senoji liaudies skulptūra: angelai

Savamoksliai kaimo dievdirbai iki XX a. penktojo dešimtmečio kūrė įvairių šventųjų skulptūras.
Dažniausiai jos būdavo talpinamos kaimo pakelėse, sodybose ar kapinėse statomose koplytėlėse,
koplytstulpiuose, stogastulpiuose, puošdavo bažnyčias. Bėgant laikui bažnyčių interjeras keitėsi,
koplytėlės sunyko, tad jose buvusios skulptūrėlės saugotos namuose.
Žemaičių muziejaus „Alka“ įkūrėjas ir pirmasis direktorius Pranas Genys, važinėdamas po
Žemaitiją ir rinkdamas aukas muziejui, kartu rinko ir eksponatus. Po Antrojo pasaulinio karo
liaudies meno rinkinys buvo pildomas ekspedicijų metu surinktais, pavienių asmenų dovanotais
eksponatais. Taip buvo pradėta kaupti, dabar jau– virš tūkstančio, įvairių šventųjų skulptūrų
kolekcija.
Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelai. Jų muziejuje saugoma beveik aštuoniasdešimt
skulptūrėlių. Žemaičiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą
gyvenimą. Angelų skulptūros – sudėtinė Pietos, šv. Izidoriaus, šv. Roko skulptūrų kompozicijų
dalis. Skrendantys, klūpantys, stovintys, pamaldžiai ant krūtinės sudėję rankas ar rankoje
laikantys žvakę angelai papildydavo, vizualiai sustiprindavo visą koplytėlės vidaus kompoziciją.
Seniausia muziejuje sukaupto rinkinio skulptūra „Angelas“ paženklinta 1704 m. data. Kita to
paties meistro angelo skulptūra be pažymėtos datos tikėtina sukurta tais pačiais metais. Abi
skulptūros stovėjo Patausalės (Telšių r.) koplyčioje, kuri buvo nugriauta po 1863 m. sukilimo.
Dauguma rinkinio skulptūrų datuotos XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tarp daugelio
meistrų, išliko tik kelios pavardės: Kazimieras Mockus, Kazys Varnelis, Adomas Einikis,
Vaitkus (vardas nežinomas).

Parodą parengė vyr. muziejininkė Vida Rimkuvienė ir muziejininkė-skaitmenintoja Loreta
Norvaišienė

Žiūrėti parodą
Senųjų Trakų pilis – valstybingumo pažinimo šaltinis

Senųjų Trakų pilis yra viena iš seniausių Lietuvos mūrinių pilių. Ji stovėjusi pietinėje kaimo dalyje 130 X 150 m dydžio aikštelėje, kurią iš visų pusių supa 35-40 m pločio ir iki 6-8 m gylio gynybinis griovys, rytinėje pusėje pereinantis į nedidelį ežerėlį, skiriantį piliavietę nuo papilio. Pilį būdavo galima pasiekti persikeliant valtimi arba per pakeliamąjį tiltą. Dar XIX a. pilis buvo vadinama sala.
XVI a. Lietuvos metraštyje Senųjų Trakų įkūrimas yra siejamas su Didžiuoju kunigaikščiu Gediminu, po kurio mirties ji atiteko Kęstučiui. Metraštyje užrašytoje legendoje Gediminas vadinamas Lietuvos valstybės sostinės Senųjų Trakų ir Vilniaus įkūrėju. Spėjama, jog Senieji Trakai sostine galėję būti XIV a. pradžioje, tai yra tarp 1316 m., kuomet Gediminas tampa didžiuoju kunigaikščiu, ir 1323 m. kai pirmą kartą minima valstybės sostinė Vilnius. Vėliau Senųjų Trakų pilis tapo Kęstučio rezidencija. Apie XIV a. vidurį čia gimė ir užaugo Vytautas. Tai yra Senieji Trakai buvo vienas svarbiausių senosios Lietuvos valstybės centrų.
Patikimesnės žinios apie Senuosius Trakus mus pasiekia tik iš XIV a. II pusės šaltinių, kuomet juos ėmė pulti kryžiuočiai. Pilis pirmą kartą buvo apgulta 1375 m. 1391 m. vadovaujant magistrui Konradui Valenrodui kryžiuočių puolimo metu Senųjų Trakų pilis buvo stipriai apgriauta ir po šių mūšių ji daugiau nebuvo atstatyta. Piliai praradus strateginę reikšmę Didysis kunigaikštis Vytautas Senuosius Trakus perdavė benediktinų vienuoliams, kurie čia įsikūrė XV a. pradžioje (apie 1405-1416 m.). 1415 m. Vytautas išdavė privilegiją, kurioje benediktinų vienuolynui buvo paskirta valda buvusios pilies teritorijoje. XV a. pradžioje Senuosiuose Trakuose pastatyta ir pirmoji bažnyčia bei vienuolyno pastatas.
M. Tichomirovo paskelbtame „Rusų miestų sąraše“, datuojamame 1378-1392 m., minima, jog Senųjų Trakų pilis buvusi mūrinė. 1978, 1994-1997 m. pilies teritorijoje atlikti archeologiniai tyrimai (vad. A. Žalnierius, A. Kuncevičius) patvirtino, jog pilis iš ties buvusi mūrinė, aptvarinio tipo. Gynybinių sienų storis siekė 2 m. Jos mūrytos iš lauko akmenų, išorėje iš plytų, kurios rištos baltiškuoju būdu. Sienos galėjusios būti iki 10-12 m aukščio. Ar pilis turėjo gynybinius bokštus šiuo metu turimi archeologiniai duomenys į tai neleidžia atsakyti. Kasinėjimų metu buvo išskirti keli kultūrinio sluoksnio horizontai - XVI – XVII a. sluoksnis sietinas su benediktinų veikla bei žemiau esantis intensyvus XIV a. kultūrinio sluoksnio horizontas su šiam laikotarpiui būdingais radiniais: arbaleto bei lanko strėlių antgaliais, buitine keramika, gausiai rasta peilių, galąstuvų, aptikta verpstukų, žalvarinė apyrankė, pasaginė segė, keli žiedai ir kt. Sluoksnyje gausu degėsių, kurie susidarė XIV a. vykusių kovų su kryžiuočiais metu. Tyrimų metu rastos Senųjų Trakų pilies liekanos datuotos XIII-XIV a. riba – XIV a. Dalis archeologinių tyrimų metu rastų radinių, saugomų Trakų istorijos muziejuje, yra pristatoma ir šioje LIMIS virtualioje parodoje.

Trakų istorijos muziejus
Ugnius Budvydas

Žiūrėti parodą

Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
Įrašų skaičius puslapyje:
Puslapis: iš: 2