Nors metų tėkmė vis tolina nuo mūsų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istorinį skrydį, tačiau savo gyvenimu ir žygdarbiu lakūnų vardai tapo Tėvynės, gimtojo krašto beribės meilės simboliu.
1933 m. liepos 15 d., 6 val. 24 min. (Niujorko vasaros laiku), pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo lietuviai (JAV piliečiai) lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas lėktuvu „Lituanica“ perskrido Atlanto vandenyną ir liepos 17 d., 0 val. 36 min. (Berlyno laiku), žuvo tuometinėje Vokietijoje, Kuhdamo (Kuhdamm) miške, Soldino apylinkėse (dabartinė Lenkijos teritorija, Pščelniko kaimas).
Lakūnai planavo skristi maršrutu Niujorkas–Niufaundlendas–Atlanto vandenynas–Airija–Londonas–Amsterdamas–Svinemiundė–Karaliaučius–Kaunas (iš viso 7 186 km). Dėl blogų oro sąlygų prie Airijos „Lituanica“ pasuko į Šiaurę ir per Škotiją bei Šiaurės jūrą pasiekė Vokietiją. Iki katastrofos vietos per 37 val. 11 min. nuskrido 6411 km. Iki skrydžio tikslo – Kauno – buvo likę apie 650 km.
S. Darius ir S. Girėnas pasiekė antrą rezultatą pasaulyje transatlantine trasa pagal skridimo nuotolį ir ketvirtąjį – pagal išbūtą ore laiką. Pasaulio aviacijos istorijoje skrydis minimas kaip vienas tiksliausių. Jo metu gabentas oro paštas iš Šiaurės Amerikos į Europą.

Pošalmis, Lietuvos kariuomenės artilerijos brg. gen. Jono Juodišiaus 1931 m. modelio. Pošalmis slepiamos spalvos (chaki), galvos formos, susiūta iš 6 dalių, kyliukais į viršų. Pošalmio snapelis 5 cm pločio, nuožulnus, stangresnis už pošalmį. Galinė pošalmio dalis yra 5 cm, atlenkiama, galuose prisegama kabutėmis, su juodos spalvos įsiuvais, kurie atskiria pošalmio viršutinę dalį nuo apatinės. Šis pošalmis nešiojamas iki 1940 m., vilkint lauko uniformą. Toks pošalmis buvo naujovė karinėje uniformoje, nes tokių galvos apdangalų tuo metu neturėjo nei viena Europos kariuomenė. Pošalmį nešiojo artilerijos ir pėstininkų kariai.

Lėktuvas ANBO–I, mokomasis – vienvietis žemasparnis monoplanas. Lietuva, 1925 m. Inv. Nr. G–1126. Lėktuvo duomenys: sparnai – mediniai, aptraukti drobe, ilgis – 10 m; liemuo suvirintas iš plieninių vamzdelių, aptrauktas drobe, ilgis – 5,75 m; lėktuvo aukštis – 1,95 m; tuščio lėktuvo masė – 190 kg, įkrovimas – 110 kg, didžiausias krūvis – 150 kg, normali skridimo masė – 300 kg; variklio „Anzani“ nominali galia – 30 AG, variklio masė – 60 kg; propelerio skersmuo – 1,9 m; benzino bakas – 45 litrai; alyvos bakas – 8 litrai; skridimo laikas – 4 val.; skridimo nuotolis – 450 km; didžiausias skridimo greitis – 142 km/h; aukščio lubos – 4,2 km.
Šios ekspozicijos palubėje yra pakabintas mokomasis vienvietis žemasparnis monoplanas ANBO-I – vienintelis iš visų lietuviškų konstrukcijų išlikęs per visus karus ir okupacijas lėktuvas. Šios vienintelės relikvijos konstruktorius buvo Lietuvos karo aviacijos vyr. ltn. (vėliau brigados generolas) Antanas Gustaitis. Pats lėktuvas buvo sukonstruotas pasitelkiant Mokomosios eskadrilės mechanikus ir Aviacijos dirbtuvių darbininkus. 1924 m. A. Gustaitis gavo Aviacijos viršininko gen. ltn. Juozo Kraucevičiaus leidimą ir 1924–1925 m. žiemą pradėjo statyti lėktuvą. 1925 m. gegužę buvo atliktas preliminarus lėktuvo surinkimas iš dar neapdengtų dalių. Paskui liemuo, uodegos plokštumos ir sparnai buvo aptraukti audeklu ir galiausiai liepos 14 d. dar nenudažytu lėktuvu pats konstruktorius atliko pirmą skrydimą. 1926 m. lėktuvą nupirko karo aviacija ir jis buvo perduotas 1-ajai oro eskadrilei. Eskadrilės lakūnai su juo vykdė tikslaus tūpimo pratimus. Manoma, kad paskutinis su ANBO-I 1930 m. skraidė ltn. Jonas Mikėnas. 1935 m. lėktuvas perduotas Karo muziejui ir paskirtas naujai Karo aviacijos ekspozicijai, kur paremontuotas buvo eksponuojamas iki 1944 m. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai buvo uždrausta demonstruoti nepriklausomos Lietuvos pasiekimus. Lėktuvas buvo padėtas į saugyklą ir išardytas. Tik 1970 m. tirs mėnesius ANBO-I buvo rodomas kaip vienos proginės parodos apie Lietuvos aviaciją eksponatas. 1973 m. iš Istorijos muziejaus (taip tuo metu vadintas Karo muziejus) legendinis “anbukas” buvo atvežtas į formuojamą ekspoziciją Jaunųjų technikų stoties kambaryje. ANBO-I Visuomeniniame sportines aviacijos muziejuje prabuvo 17 m. – kaips svarbiausias jo eksponatas ir ryškus Lietuvos aviacijos ir Lietuvos nepriklausomybės atspindys. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kuomet buvo atkurtas Lietuvos aviacijos muziejus (iki 1995 m. Technikos muziejus) lėktuvas buvo perkeltas į jį. Tais pačiais metais “anbukas” buvo perkeltas į Kauno oro uosto patalpas, kur kūrėsi valstybinis muziejus. 1991 m. iš keleivių laukiamosios sales jis buvo perkeltas į oro uosto aktų sale, kur surengta pirmoji muziejaus ekspozicija, skirta Lietuvos aviacijai. Čia išbuvęs iki 1993 m., pagaliau grįžo į Karo muziejų – į savo namus, buvo pastatytas Didžiojoje salėje. Pradėjus remontą vėl buvo paskolintas Aviacijos muziejui. 2011 m. spalio 17 d. “anbukas” buvo sugrąžintas į Karo muziejų ir 2013 m. gegužės 8 d. pradėtas eksponuoti “Lietuvos kariuomenės 1920–1940 m.” ekspozicijoje.

Batai – odiniai, juodos spalvos, su raišteliais.

Tokias 1934-ųjų metų modelio uniformas karininkai vilkėjo nuo 1934 iki 1940 metų. Šios uniformos savininkas Stasys Grinevičius perdavė ją muziejui 1967 metais. Ji pasitarnavo kaip pavyzdys kuriant Lietuvos Respublikos sausumos kariuomenės karininkų, Garbės sargybos kuopos karių ir Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos būrio uniformas. Panaikinus kai kuriuos jos fragmentus buvo sukurta ir Lietuvos Respublikos Sausumos kariuomenės kasdieninė karininko uniforma.

Špaga, Europa, XVII–XVIII a. Špaga – rapyrai artimas ginklas, siaura, trumpesne nei pastarosios geležte ir paprastesne rankos apsauga, paprastai sudaryta iš kryžmos, pagrindinio ir dviejų šoninių lankelių bei skydelio. Ginklas skirtas dūrimui, todėl kai kuriais atvejais būdavo beašmenis. Špaga išstūmė rapyrą ir paplito jau XVII a. antrojoje pusėje, o plačiausiai naudota XVIII a., kuomet buvo tapusi kilmingų ir pasiturinčių žmonių kostiumo dalimi. Kaip karininkų ginklas Europos kariuomenėse špaga naudota iki XIX a.
Geležtė dviašmenė, su briaunomis abejose pusėse. Efesą sudaro garda ir rankenos galva. Prie efeso (1/3 nuo kryžmos) geležtė platesnė. Išorinės geležtės pusės vidurinėje plokštumoje yra įspausti treji žymenys. Vidinės geležtės pusės vidurinėje plokštumoje yra: dveji žymenys (forma atitinka prieš tai minėtus) / P / prastai išlikęs žymuo. Gardą sudaro į apsauginį lankelį pereinanti kryžma su dvigubu skydeliu ir lankeliu nykščiui. Užriestas kryžmos galas baigiasi ovalu. Apsauginis gardos lenkelis su dviem ovalais ties viduriu. Lankelis nykščiui išvestas iš apsauginio skydelio krašto. Rankenos išorinės pusės plokštumoje yra įspaustas T raidę ar taurę primenantis žymuo. Rankenos galva tipinės sudėtinės formos, yra 37 mm diametro. Gardos skydelis deformuotas. Ginklui trūksta: dalies gardos skydelio, išlikusio apsauginio lankelio tąsos ir kito (šoninio) apsauginio lankelio.

Naudotas Prancūzijos kariuomenės linijinės kavalerijos. Palašas – tai ginklas tiesia, plačia, vienašmene arba dviašmene geležte ir į kardo panašiu efesu. Žinomas jau XV a., kildinamas iš Rytų, vėliau paplito ir Europoje. Ankstyvajame laikotarpyje naudotas persų, turkų ir vengrų. Forma ir paskirtimi artimas kalavijui. Vakaruose kavaleristų nešiotas prie kairiojo šono, kaip ir kiti ilgų geležčių ginklai. Juo, kaip ir kalaviju, būdavo suduodami pralaužiamieji kertamieji smūgiai, arba duriama. XVI–XVII a. buvo paplitęs sunkią, vienašmenę arba dviašmenę geležtę, atvirą arba uždarą rankeną turintis, prie balno kabinamas, husarų palašas, kurį naudojo vengrų, lenkų ir lietuvių husarai. XVII a. Vakaruose buvo palašų, kurie turėdavo rapyrai ir špagai būdingų bruožų. Apie XVIII a. vidurį dviašmenius palašus pradėjo keisti vienašmeniai. XVIII–XIX a. palašus plačiai tebenaudojo Europos kariuomenių kavalerija, pavyzdžiui, kirasyrų ir dragūnu daliniai.  

Abiejose geležtės pusėse suformuotas išilginis griovelis. Prie smaigalio geležtė abipusiai aštri. Pentyje – įrašas: Mre= d’Armes de Châtlt= Mai 1885 = Cavrie=legere Mle= 1882. Geležtė su odiniu fiksacijos makštyje žiedu. Geležtės dešinėje pusėje, po  apsauginiu žiedu – žymenys: D ovale ir B ovale. Rankenos apsauga sudėtinė – prie pagrindinio apsauginio lankelio suformuoti du papildomi lankeliai. Kryžma išplatėjusi. Rankena medinė, aptraukta juoda oda, apsukta vielos pyne. Rankenos apsaugos dalys ir galva žalvariniai. Apsauginiame lankelyje – įrašai: 41793, C rombe, D ovale, B ovale. Kryžmos dešinėje pusėje – D ovale ir neįskaitomas simbolis. Kryžmos viršuje, deįinėje pusėje, po apsauginiu žiedu – 8 / neidentifikuojamas simbolis. Makštis plieninė, su vienu tvirtinimo žiedu ir galo sustiprinimu. Kairėje pusėje, prie žiočių – D ir B ovaluose. Tvirtinimo žiede – 41793. Makšties viršutinėje dalyje, penties pusėje – 9 ir neįskaitomi simboliai.

Kardas – kertamasis arba kertamasis duriamasis ginklas, daugiau ar mažiau lenkta, vienašmene geležte, atvira arba uždara rankena. Smūgis lenkta geležte iš kirčio pereidavo į pjovimą, kuris padidindavo ginklo efektyvumą. Įvairiuose kraštuose susiformavo tam tikri kardų tipai ir atmainos. Kardo kilmė yra rytietiška. Jį savo esme atitinkantys ginklai atsirado Azijoje tarp IV ir VI a. klajoklių tiurkų ir mongolų gentyse. VII–VIII a. kardai paplito pas Vidurinės Azijos ir Rytų Europos klajoklius. Šių ginklų raida Europoje susijusi su Turkija ir jos įtakoje buvusia bei turkiškus kardus adaptavusia Vengrija, iš kur kilo ir daugeliui kalbų bendras ginklo pavadinimas (vengr. szabni – pjauti). XVIII–XIX a. Europos kariuomenių naudoti kardai buvo vidutiniškai išlenktomis geležtėmis, uždaromis rankenomis, kurias dengdavo masyvios, kiek griozdiškos gardos. Paradinių kardų paviršius buvo nikeliuojamas, chromuojamas, chemiškai ėsdinimas, graviruojamas, puošiamas kitais būdais išgaunamais ornamentais ir įvairiomis kompozicijomis. XVIII a., ypač pabaigoje, Abiejų Tautų Respublikoje buvo paplitęs kovinis kardas „kościuszkόwka“, kurio pavadinimas kilo iš 1794 m. sukilimui vadovavusio Tado Kosciuškos pavardės. Tai buvo lenkiškųjų kardų bruožus turintis ginklas, kurio efesas išsiskyrė kryžma pereinančia į lankelį užlenktą dviem stačiais kampais ir apsauginiu skydeliu (dažnais atvejais). Šio tipo kardais Lenkijoje ir Lietuvoje buvo ginkluoti pėstininkų ir artilerijos karininkai, kavalerijos daliniai, tarp jų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kavalerijos pulkai. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje „kościuszkόwka“ buvo Italijoje organizuotų Jano Henryko Dombrovskio (Jan Henryk Dąbrowski) legionų ginkluotėje. 

Geležtė nežymiai lenkta, vienašmenė, su plačiu išilginiu grioveliu abiejose pusėse. Geležtės priekinė pusė su išplatėjimu (elmaniu). Geležtėje išgraviruoti įrašai ir papuošimai, skirti 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai atminti. Dešinėje pusėje, tarp dekoro kompozicijų – įrašai: Wolność / Polska. Kairėje pusėje, tarp dekoro kompozicijų – pusnuogio vyro figūra su skydu, kuriame yra įrašas Dzien 3 maja 1791. Efesą sudaro kryžma, pereinanti į apsauginį lankelį stačiais kampais, medinė rankena, aptraukta rudos spalvos aksomu. Kryžma penties pusėje užriestu galu. Rankenos apačioje ir viršuje – žiedai su keturiais, išsidėsčiusiais po du vienas šalia kito, grioveliais. Kryžmai trūksta šio tipo kardams charakteringo disko.

Dagtinė arkebuza tanegašima, kalibras – 11,6 mm, Japonija, XVI a. II pusė–XVII a. 1543 m. šautuvus į Japoniją įvežė portugalai, kurie pirmiausia išsilaipino Tanegašima (angl. Tanegashima) saloje, esančioje piečiau Kiūšiū. Arkebuzos buvo vienos pagrindinių į Japoniją portugalų, o vėliau ir ispanų įvežamų prekių. Šioje šalyje arkebuzai prigijo minėtos salos pavadinimas – tanegašima. Supratę arkebuzų teikiamas galimybes ir tikėdamiesi jų pagalba įveikti savo priešininkus, Japonijos daimio (kunigaikščiai) stengdavosi įsigyti jų kuo daugiau. Nepaisant didelių importo mastų, šautuvų krašte vis tiek trūko, todėl daimio, o taip pat Honšiu salos pietinėje dalyje esančio Sakai miesto pirkliai ir net kai kurie budistų vienuolynai ėmėsi organizuoti jų gamybą. Ginklai buvo 90–140 cm ilgio, paprastai aštuonkampiais vamzdžiais, su taikikliu ir kryptuku, dagtinėmis spynomis su spyruoklės nuleidžiamu serpentinu ir trumpomis buožėmis, kurios nebuvo skirtos remti į petį įprastu būdu. Vidinių karų metu arkebuzas daugiausiai naudojo japonų pėstininkų ašigaru formuotės arkebuzininkai. Mūšyje arkebuzininkai pradėdavo priešo apšaudymą ne didesniu nei 100 m atstumu. Tarp samurajų parakiniai šaunamieji ginklai, kaip iš dalies ir lankai, nebuvo populiarūs. Tai prieštaravo jų garbės kodeksui. Tačiau ne visi Japonijos kariniam elitui priklausę žmonės vengė naudoti šiuos ginklus. 1549 m. Šimazu (angl. Shimazu, rus. Симадзу) klano kariai buvo pirmieji samurajai, mūšyje panaudoję arkebuzas. Po vidinių karų laikotarpio, japonai plačiai panaudojo arkebuzas ekspansijos į Korėją metu. Izoliacionizmo politikos laikotarpiu (1631–1854) šautuvų gamyba ir panaudojimas Japonijoje buvo apriboti. Platesnis jų panaudojimas atnaujintas pasibaigus izoliacionizmo laikotarpiui XIX a. antrojoje pusėje.
Ginklo vamzdis charakteringai briaunuotas (8 briaunų). 19 cm nuo ginklo drūtgalio yra taikiklis, o laibgalyje – kryptukas. Vamzdis juodintas ir dekoruotas ėsdinimo ir graviravimo būdu. Nuo laibgalio ginklo vamzdžio viršutinėje pusėje pavaizduoti: besileidžianti gervė vario spalvos kojomis ir galvos viršutine dalimi, plieno spalvos plunksnomis ir snapu / pušies šakos, sudarytos lituotu žalvariu su juodais kontūrais, kuriais yra sukurtas spyglių, šakų vaizdas / stovinti gervė vario spalvos kojomis ir galvos viršutine dalimi, plieno spalvos plunksnomis ir žemyn nukreiptu išžiotu snapu. Spynos dalys, ir apkaustai žalvariniai. Spyna veikianti išorinėje plokštės pusėje pritvirtintos žalvarinės spyruoklės atpalaidavimo principu. Jos nuleidžiamas serpentinas taip pat žalvarinis. Spynos plokštė stačiakampė (trūksta vienos kniedės). Jos priekinėje pusėje, ties serpentino ašimi yra žymuo. Plieninę parako lentynėlę ir viršaus ir iš apačios gaubia žalvarinis dangtelis. Apsodą su buože jungia platus apkaustas. Šio apkausto viršutinė pusėje ir prie jo prigludusioje plokštelėje yra išgraviruota gėlė, sudaryta iš neišsiskleidusio ir išsiskleidusio žiedų, lapelių ir stiebo. Pastaroji plokštelė dekoratyviai išpjaustytais kraštais pritvirtinta prie buožės žalvarinėmis vinutėmis (3 trūksta) ir kniede. Nuleistuko apatinė dalis ovalo formos. Jos anga aprėminta keturių dalių žiedo pavidalo plokštele. Apatinėje buožės pusėje, tarp nuleistuko apsaugos ir apsodą su buože jungiančio apkausto yra rozete (gėlės žiedo pavidalo) aprėmintos auselės laikomas žiedas, rozetė ir prie apkausto esanti plokštelė su širdelės pavidalu iškirpimu per vidurį. Apsodas dviejų dalių, kurių jungimo linija matoma ginklo apatinėje pusėje. Vamzdis su apsodu sujungtas per apsode esančias ašines jungtis ir žalvarinius apkaustus (vienas yra drūtgalyje, kitas – 18 cm nuo laibgalio). Visų trijų jungiančių ašių angų kraštai aprėminti  žalvarinėmis rozetėmis-žiedeliais (po 3 iš kiekvienos pusės). Buožės priekyje yra ištisinė anga su žalvariniu vamzdeliu viduje. Jos išorinėje pusėje iš žalvarinės plokštelės dailiai išpjaustytas liūtas, įspaustais tamsintais kontūrais, kurie išryškina atskiras jo kūno dalis. Buožės viršuje yra į jos galą užlenktas žalvarinis apkaustas (trūksta 1 jį laikančios vinutės), o apačioje esančioje plokštumoje apskritoje (21 mm diametro) plokštelėje graviruotų taškų fone pavaizduotas hieroglifas. Vidinėje buožės pusėje yra žalvario ir vario žiedų aprėminta anga, ir keturios žiedų pavidalo rozetės, kurios skirtos spynai prie ginklo tvirtinti. Buožė ir apsodas rudos medienos, lakuoti. Trūksta grūstuvo. Įrašas inventoriaus knygoje: 1933 m. vasario 10 d. pirktas iš firmos M. Ksinski. Ginklas su senu numeriu žalvarinėje plokštelėje II. 342 prie buožės kakliuko, apatinėje buožės pusėje esantis žiedas su apskritu žetonu, kuriame skaičius 32.

Pirmosios žinios apie muškietų panaudojima siekia XVI a. pradžią. Apie 1520 m. ispanai pertvarkė ,,arquebus a croc“ vadintą šaudymui nuo sienų ir gynybinių įtvirtinimų skirtą sunkųjį kablinį šautuvą, vietoje kablio pritaikę atrama tapusią, dvišakio antgalio ir koto sudaromą, forketę, todėl nuo tol ginklą buvo galima naudoti ir atvirame lauke. Taip atsiradusi muškieta buvo patobulinta XVI a. antrojoje pusėje. Tais laikais tai tebebuvo ilgą, didelio kalibro (18–22 mm) vamzdį turintis ginklas, iš kurio buvo šaudoma naudojant didelį parako užtaisą ir sunkias 50–60 g švinines kulkas. Efektyvaus šūvio nuotolis buvo 100–200 m, o kaunamasis nuotolis galėjo siekti ir 300 m. Ginklo buožė buvo pailginta, gaminama įremti į petį tinkamu padu. Ji buvo masyvi, tačiau viršutinėje pusėje padarius nykščiui skirtą išpjovą, turėjo gana ploną kakliuką. Šaudyti iš muškietos tapo patogiau. Kartu sumažėjo atatrankos poveikis ir padidėdavo taiklumas. Dauguma muškietų tebebuvo dagtinės, turinčios spynas, kuriose nuspaudus nuleistuką, serpentinas, veikiamas svirčių, su smilkstančiu dagčiu judėdavo link parako lentynėlės. Dagtis uždegdavo lentynėlėje esantį paraką, kuris per vamzdyje esančią angą uždegdavo užtaisą ir įvykdavo šūvis. XVII a., Europoje tobulėjant muškietininkų ginklams ir ekipuotei, dagtinės arba retesniais atvejais ratukinės muškietos bendras ilgis siekdavo apie 175 cm, vamzdžio – 110–130 cm. Kalibras šiek tiek sumažėjo – svyravo tarp 18 ir 20 mm, kulka svėrė apie 50 g. Muškietos svoris buvo sumažintas iki 5–7 kg. XVII a. dragūnai dažniausiai naudojo dagtinę muškietą, kurios ilgis būdavo 135–150 cm, kalibras – 17–19 mm, o svoris – 3,7–4,5 kg. Forketė tokiai lengvesnei muškietai nebuvo reikalinga. Dragūnų muškietos turėjo diržus, todėl žygyje būdavo kabinamos ant peties. XVII a. ilgainiui dragūnų pavyzdžiu palengvėjo ir kiek patrumpėjo pėstininkų muškietos, iš kurių šaudant taip pat nebereikėdavo forkečių arba kitų atramų.

Kalibras – 18 mm. Skirta pėstininkams ir dragūnams. Ginklo vamzdis 38 cm nuo drūtgalio briaunuotas (8 briaunų), likusioje vamzdžio dalyje apskritas. Briaunuotą vamzdžio dalį nuo apskritos skiria dvi įspaustos juostos. Ginklo drūtgalyje – taikiklis, o laibgalyje – kryptukas. Ginklo žiotys suvestos 3 mm konusu. Drūtgalyje, vamzdžio viršuje – žymuo: LE. / po jais yra apskritimas. Spyna veikianti svirčių sąveikos principu. Spynos plokštelė stačiakampio pavidalo, dekoruotai išpjaustytas serpentinas su varžtu, parako lentynėlės ir jos dangtelio kraštai reljefiškai dekoruoti. Lentynėlės dangtelio viršutinėje plokštumoje įspausti du smailiu kampu suvesti grioveliai. Nuleistuko apsaugoje ir plokštėje yra įspausti lygiagretūs grioveliai. Ginklo spynos mechanizmas veikia. Ginklo apsodas ir buožė mediniai, tamsiai rudos spalvos. Vamzdis ir spyna prie apsodo pritvirtinti varžtais ir apkaustais. Apkaustai – priekinėje apsodo pusėje. Buožė su išpjova dešinės rankos nykščiui, briaunuota. Trūksta grūstuvo. Vienas iš dviejų nuleistuko apsaugą laikančių varžtų yra neautentiškas. Ginklas su senu inventoriniu numeriu II313 žalvarinėje plokštelėje prie buožės kakliuko.

Sunkieji tvirtoviniai kabliniai šautuvai buvo specialios paskirties ginklai, kurie tiko tiksliems šūviams dideliais atstumais. Didesnę šūvio jėgą, atstumą bei tikslumą užtikrindavo išskirtinai ilgi šių ginklų vamzdžiai. Tvirtovinių šautuvų paplitimą ribojo ilgų patvarių vamzdžių gamybos sudėtingumas ir ginklų užtaisymo per laibgalį nepatogumas. Kaip ir kitus per laibgalį užtaisomus šautuvus, juos sėkmingai užtaisyti buvo galima laikant kuo labiau vertikalioje padėtyje, buože pastatytus ant žemės, kad gravitacijos veikiamas parakas ir kulka būtų tiksliai nuleisti į vamzdžio dugną. Tokius tvirtovinius šautuvus ilgais vamzdžiais buvo įprasta naudoti miestų ir pilių gynyboje arba apsiaustyje. Jų teikiamo didelio šūvio nuotolio ir tikslumo prireikdavo šaudant į priešo vadus ir nutolusias svarbias pozicijas. XVII a. tvirtoviniai šautuvai paprastai turėdavo dagtines, ratukines ir vėliau titnagines spynas. Dėl šūvio jėgos ir tikslumo šautuvai išskirtinai ilgais vamzdžiais (ratukiniai ir titnaginiai) tiko ir medžioklei.

Kalibras – 26 mm. Ginklo spyna veikia svirčių sąveikos principu. Vamzdžio dalis nuo laibgalio apskrita, o 43 cm nuo drūtgalio – aštuonbriaunė. Vamzdis ties žiotimis platesnis. Vamzdžio sienelės storis 10,5–11,5 mm. Briaunuota vamzdžio dalį nuo apskritos skiria dvi viena nuo kitos per 35 mm nutolusios juostos, kurios suformuotos kalant iš griovelių. Trūksta kryptuko, kurio vietoje yra skylutė, ir taikiklio, kurio vietoje yra pagrindo fiksavimo žymės. Ginklo drūtgalis su pratęsimu (apkaustu). Prie ginklo vamzdžio apačios, per 33 cm nuo žiočių, pritvirtintas metalinis kablys, kuris į apačią leidžiasi per apsode išpjauta pailgą angą. Abiejose kablio pusėse suformuoti dantys, skirti tvirtesniam ginklo fiksavimui šūvio metu. Vamzdis tvirtinamas prie apsodo trimis ašelėmis (trūksta priekinės) ir varžtu drūtgalio pratęsime. Spyna pritvirtinta prie ginklo varžtais. Serpentinas kalant puoštas riestais pusmėnulio ir tiesios formos grioveliais. Viršutinėje pusėje įspausta šešiakampė žvaigždutė ir pusmėnulis, primenantys akį. Parako lentynėlė pritvirtinta prie ginklo varžtu, jos dangteliui trūksta rankenėlės. Spynos plokštės galinė dalis puošta dvejomis juostomis, kurias sudaro kalant suformuoti pusmėnuliai, taškai ir brūkšniai. Galinėje plokštės pusėje, tarp šių juostų, įspaustas žymuo, kurį sudaro S ir n stačiakampyje. Spynos plokštėje, ties serpentinu, įspaustas žymuo, kurį sudaro C(?) S ir po jais esantis žmogaus galvos atvaizdas. Spynos plokštėje, po parako lentynėle – raižytų griovelių sudaromas apskritimas su tašku per vidurį ir taškais ties kraštu. Vamzdžio viršuje, ties drūtgaliu – keturlapio dobilo formos žymuo / žymuo su vienareikšmiškai neidentifikuojamais simboliais ir atvaizdu. Dešinėje ginklo pusėje, vamzdžio plokštumoje, žemiau pirmojo keturlapio dobilo pavidalo žymens – kitas tokio pat pavidalo žymuo. Vamzdžio drūtgalio šoninėse plokštumose – juostos, kurių kiekvieną sudaro du įspausti grioveliai. Ginklui trūksta nuleistuko. Apsodas briaunuotas. Buožė nežymiai palinkus žemyn, su kakliuku, siaurėjanti viršutinėje pusėje. Apsodas ir buožė pagaminti iš šviesios spalvos medienos, kuri yra tamsinta ir lakuota. Prie serpentino viela pritvirtintas žetonas, kuriame įspaustas skaičius 5. Ginklas su senu inventoriniu numeriu II. 315 žalvarinėje plokštelėje buožės priekyje.

Atlenkiamas durtuvas, rankenos forma ir vidinė spyna leidžia priskirti šį ginklą terceroliams. Apie XVIII a. paskutinįjį ketvirtį Vakarų Europoje, prieš sustiprinant ir išplečiant policijos pajėgas, asmenys galintys įsigyti ginklus buvo įpratę nešioti kišenėse ir laikyti namuose titnaginius pistoletus. Pistoletai pakeitė špagas, ankstesnius džentelmenų savigynos ginklus. Tokie pistoletai paprastai išsiskirdavo spyna, kurioje gaidukas būdavo tvirtinamas ne dešinėje pusėje (šoninė spyna), kaip įprasta daugumos kitų titnaginių pistoletų atveju, tačiau per vidurį. Tokios spynos buvo parankesnės nei šoninės spynos dėl mažesnės tikimybės užkliūti drabužiuose. Kai kuriais atvejais kišeniniai pistoletai būdavo papildomi atlenkiamais durtuvais, kurie užsifiksuodavo kovinėje padėtyje patraukus nuleistuko apsaugą atgal. Tokiems pistoletams taikomas tercerolių pavadinimas, kilęs iš italų kalbos žodžio terzeruolo – vanagas. Pistoletai-trombonai šaudavo ne po vieną kulką, o didesnį smulkių šratų kiekį vienu šūviu.

Kalibras (žiotyse) – 23 mm. Ginklo vamzdis, jo tąsa ir spynos plokštės žalvariniai. Vamzdis prie spynos aštuonbriaunis, platėjančiu laibgaliu ir žiotimis. Laibgalį supa žiedų pavidalo sustorinimai. Vamzdžio apačioje, priekinėje pusėje, įtaisytas durtuvo laikiklis su durtuvo ir jo fiksavimo atlenktoje padėtyje detale. Durtuvas tribriaunis. Ginklo kairėje pusėje, prie vamzdžio – vamzdeliai grūstuvui. Vamzdžio apačioje, prie spynos, įspausti du vienodi žymenys – monogramos su karūnomis, įterptos į ovalus. Vamzdžio briaunų ir kai kurių spynos dalių kraštuose suformuoti grioveliai. Dešinėje ginklo pusėje, spynoje, išgraviruota kompozicija, kurios centre yra trimitų, būgno, vėliavų, iečių, kardo, vainiko bei gėlių supamas ovalas su įrašu LONDON. Kairėje ginklo pusėje, spynoje, taip pat išgraviruota kompozicija, kurios centre yra trimito, būgno, vėliavos, ieties ir gėlių supamas ovalas su įrašu I.W. KEENE. Nuleistuko apsaugos apačia dekoruota rombo pavidalo ornamentu. Rankena tamsios medienos, lakuota. Spynos dalys atsilaisvinusios, gaiduko viršutinė lūpa nulaužta, neišlikus. Spynos mechanizmas ir durtuvo fiksavimo užlenktoje padėtyje mechanizmai neveikia. Ginklo rankenos dešinėje pusėje pritvirtinta žalvarinė plokštelė su senu inventoriniu numeriu II 428. Trūksta grūstuvo.