Uniformą sudaro milinė, kepė, švarkas, kelnės ir diržas. Uniforma vilnonio audinio. Švarkas, kelnės ir kepė juodos  spalvos audinio su raudonos spalvos audinio detalėmis. Milinė – chaki spalvos. Diržas – odinis, rudos spalvos. Karo invalidų tarnyba – neatskiriama Karo muziejaus istorijos ir tradicijų dalis. Svarbiausia ir iškilmingiausia jų kaip muziejaus saugotojų ir tarnautojų pareiga buvo atlikti Karo muziejaus sodelyje vėliavų pakėlimo ir nuleidimo ceremonialą, skirtą pagerbti karius, šaulius ir partizanus, žuvusius ir sužeistus kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Nuo 1921 m. spalio 16 d. Karo muziejaus sodelyje vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonialas buvo atliekamas du kartus per dieną, ryte ir vakare. Nuo 1923 m. karo invalidai vilkėjo naujas Vyčio kryžiaus apdovanojimo spalvas – juodą- raudoną – simbolizuojančias uniformas ir dėvėjo šalmus su aukso spalvos Vyčio kryžiais. Karo invalidų garbės sargybą sudarė 10 karių, dūdų orkestrėlis ir 2 trimitininkai. Jie išsirikiuodavo su raitelių pikėmis, prie kurių buvo prisegtos Vyčio kryžiaus spalvų vėliavėlės, ir lėtu žingsniu išžygiuodavo iš Karo muziejaus pastato link paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, kur atlikdavo ceremonialą. Darbo dienomis ceremonialas prasidėdavo 7 valandą ryto, skambant maldai „Marija Marija“ ir Lietuvos himnui, buvo pakeliamos trys vėliavos: valstybinė (raudona su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais), tautinė ir Vyčio kryžiaus. Vakare vykdavo analogiška vėliavų nuleidimo ceremonija. Iškilmių metu ceremonija buvo sudėtingesnė: skambėdavo muziejaus bokšte esantis Laisvės varpas, buvo grojami iškilmių maršai; gedulingo maršo buvo dedami vainikai ant Nežinomo kareivio kapo. Nuo 1928 m. ceremonialo metu pradėjo groti iš profesionalių muzikantų suburtas Karo invalidų orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio J. Gudavičiaus.  Sovietmečiu, kartu su Karo muziejaus sodelio sunaikinimu, nebeliko ir karo invalidų atliekamo vėliavų pakėlimo-nuleidimo ceremonialo. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1992 metais Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų ir šaulių dėka buvo atgaivintas karo invalidų ceremonialas, atliekamas svarbiausių Lietuvos valstybės švenčių metu.

Vėliavėlės rekonstrukcija, Vyčio kryžiaus vėliavos spalvų, pasiūta pagal muziejuje saugomą originalią XX a. 3-4 dešimtmečio pikės vėliavėlę. Vėliavėlė susiūta iš skirtingo pločio tamsiai raudonos ir juodos spalvos sintetinio audinio juostų. Vienas vėliavėlės šonas kirptas, baigiasi dviem „ragais“. Prie kito prisiūti raišteliai vėliavėlei pririšti prie pikės.Tokios vėliavėlės buvo naudojamos karo invalidų atliekamo Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimo ir vėliavų pakėlimo-nuleidimo ceremonialo Karo muziejaus sodelyje metu. Vėliavėlės rekonstrukciją 2012 metais pasiuvo dizainierė-siuvėja Daina Rimkevičienė.

Šis šautuvas yra vienas pirmųjų Vytauto Didžiojo karo muziejaus ginklų rinkinio eksponatų. Šautuvas, dar žinomas pavadinimu „berdankė“, buvo vienas geriausių savo laikmečio ginklų. Jo autorystė priklauso amerikiečiui plk. Hairemui Berdanui (Hiram Berdan, 1824–1893), šaunamųjų ginklų dalių išradėjui, JAV pilietinio karo metu vadovavusiam specialiosios paskirties rinktiniams šauliams. Ginklas su tam tikrais pakeitimais buvo pritaikytas Rusijos kariuomenei, o patys pirmieji šio modelio šautuvai buvo riešutmedžio ir beržo apsodais, pagaminti Birmingeme, Didžiojoje Britanijoje, bet modernizavus Tulos ginklų gamyklą, šautuvas buvo pradėtas gaminti būtent ten. Šautuvai „Berdan Nr. 2“ buvo gaminami ir kituose Rusijoje ginklų gamybos centruose – Iževske ir Sestrorecke. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje šiais šautuvais buvo apginkluota visa Rusijos kariuomenė. Tai buvo šautuvas su šliaužiamąja spyna, užtaisomas vienu šoviniu. Ginklo svoris be durtuvo buvo apie 4200 g. „Berdan Nr. 2“ buvo paskutinis Rusijos kariuomenės vienašūvis masinės gamybos šautuvas. XIX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ginkluotėje jį pakeitė naujos kartos šautuvas „Mosin-Nagant“. Norėdama sutaupyti lėšų ir nenorėdama atiduoti šių ginklų išlydymui, karinė vadovybė perdarė dalį pėstininkų, dragūnų, kazokų šautuvų ir karabinų į medžioklinius, kurie tapo prieinami civiliams asmenims. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915–1916 m., Rytų fronte trūkstant ginklų, šie šautuvai buvo sugrąžinti į apginklavimą  iš ginklų sandėlių. Jais buvo apginkluojami Rusijos kariuomenės užnugario daliniai. Šautuvais „Berdan Nr. 2“ buvo ginkluoti ir atkurtos Lietuvos kariuomenės kariai, kurie juos naudojo Nepriklausomybės kovose ir pirmaisiais taikos metais.

1870 m. modelis, kalibras – 10,75 mm, Nr. 1661. Vidinėje ginklo pusėje, vamzdyje, žemiau taikiklio – mažesnė П apskritime / didesnė П apskritime / D  / numeris, kurį dengia apsodas. Ginklo viršuje, vamzdyje, tarp taikiklio ir apkausto – Ижевскій Оруже...й заводъ. 1887 г. № 1661; uokse – dvigalvis Rusijos erelis; spynoje – Nr. II55...9  ir 7... (prie rankenėlės); buožės pado apkauste – strėlė (Iževsko ginklų gamyklos žymuo). Ginklo išorinėje pusėje, uokse – 1661; taikiklio pagrinde – B; vamzdyje, žemiau taikiklio – T apskritime / D / 3 / T su karūna. Ginklo apačioje, tarp priekinio nuleistuko apsaugos tvirtinimo varžto ir nuleistuko apsaugos – vienareikšmiškai neidentifikuojami simboliai. Išorinėje ginklo pusėje buožėje yra žalvarinė plokštelė su senu numeriu 7. Ginklas be grūstuvo. Apsodas pagamintas iš šviesios spalvos medienos, lakuotas. Ginklas su adatiniu keturbriauniu 1870 m. modelio pėstininkų durtuvu. Durtuvo apatinėje pusėje alkūnėje: П apskritime / ВФ / strėlė. Durtuvo viršutinėje pusėje alkūnėje – Nr. 71556. Trūksta durtuvo fiksavimo žiedo varžto.

Vėlyvojo geležies amžiaus archeologiniuose paminkluose kartais aptinkama šalmų. Lietuvoje jų rasta vos penki. Mūsų muziejaus fonduose yra trys šalmai ir vieno šalmo viršūnė. Iš visų turimų šalmų išsiskiria XI–XII a. šalmas rastas Pakalniškių kapinyne, Šakių raj, labai turtingame dviejų žirgų kape Nr.23 tyrinėjimų metu. Žirgai buvo palaidoti su turtingomis, puošniomis įkapėmis. Pirmasis žirgas turėjo kamanas puoštas žalvariniais apkalėliais, žąslus, odinį maišą, dvi balno kilpas, dvi sagtis ir gintaro karolį, puošusį karčius. Prie antrojo žirgo rasta žąslai, sagtis ir šalmas. Pats karys pagal to laikmečio papročius palaidotas sudegintas žmonėms skirtoje kapinyno dalyje. Šalmas kūgio formos, apačioje apjuostas 5 cm. pločio juostele ir su apsauginiu kaklo tinkleliu. Šalmas padarytas iš vienos geležies lakšto. Labai gaila, kad šis šalmas sugadintas korozijos. Jo aukštis 26 cm, tinklelio ilgis 26 cm, plotis 31cm. Savaime suprantama, kad šalmus turėjo ir nešiojo tik aukščiausią socialinę padėtį bendruomenėse užimantys žmonės.

Maksimilijono šarvų komplektas, Vokietija, XVI a. pirmasis ketvirtis, dalinė arba pilna kopija. Maksimilijono šarvai – renesanso epochos šarvų rūšis, banguotomis arba griovelius paviršiuje turinčiomis plokštėmis. Tai buvo vokiškų gotikinių kampuotų šarvų ir ovalių formų itališko stiliaus šarvų junginys. Manoma, kad tokie šarvai atsirado Šiaurės Italijoje XV a. pabaigoje, o vėliau paplito į šiaurę nuo Alpių esančiuose kraštuose, visų pirma Vokietijoje, kurioje jie buvo vystomi toliau. Šarvų pavadinimas kildinamas iš imperatoriaus Maksimilijono I vardo; anksčiau jis nepagrįstai laikytas ir tokių šarvų išradėju. Ankstyvieji šios rūšies šarvų pavyzdžiai turėjo retesnius ir gana plačius grioveliais, tačiau XVI a. pirmajame ketvirtyje, tankinant griovelius, šarvų dalys įgijo banguotą (rifliuotą) pavidalą. Banguoti būdavo ir su tokių šarvų komplektais nešiojami uždari šalmai. Tokių šarvų stiliaus ryšys su civilių kostiumu atsispindėjo tokiose šarvų dalyse kaip platėjantys šarviniai batai ir pūsti užapvalinti krūtinšarviai. Banguotumu Maksimilijono šarvai atitiko tuometinius civilių dubletus, per juosmenį sutrauktus diržu. Neįprasta šio tipo šarvų forma buvo ne tik tuometinės mados tendencija. Forma turėdavo pasitarnauti praktiniais tikslams. Banguotumas suteikdavo Maksimiljono šarvų plokštėms didesnį standumą, tvirtumą, jų papildomai nestorinant. Italijoje šio stiliaus renesansiniai šarvai buvo paplitę maždaug iki 1520 m., o Vokietijoje bent dešimtmečiu ilgiau. Dėl gamybos sudėtingumo jau XVI a. antrajame ketvirtyje tokie šarvai buvo naudojami vis rečiau. Iš Vokietijos Maksimiljono šarvai buvo įvežami į kitus kraštus, tarp jų kaimyninę Lenkijos Karalystę ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurioje XVI a. jau buvo negausus, tačiau riterius atitinkantis karių sluoksnis. 1514 m. Oršos mūšio paveiksle matomi sunkieji raiteliai (laikomi Lenkijos Karalystės riteriais) pavaizduoti vilkintys būtent Maksimilijono šarvus. 
Komplektą sudaro 14 dalių: šalmas, antkaklė, antpečiai (2 vnt.), rankų šarvai (2 vnt.), šarvinės pirštinės (2 vnt.), krūtinšarvis su viršutine šlaunų ir dubens apsauga, nugaros šarvas, šlaunų ir kelių apsauga (2 vnt.), blauzdų ir pėdų apsauga (2 vnt.). 2009–2010 m. dėl susidėvėjimo dalis odinių dirželių buvo pakeisti naujais gelsvos spalvos dirželiais. Įrašas apie eksponato gavimą inventoriaus knygoje: „Šarvas yra kilęs iš gr. Tarnovskių Džikovo pilies rinkinių“. Džikovo pilis (Zamek Dzikowski), arba Tarnovskių rūmai, yra Tarnobžego (Tarnobrzeg) mieste Pakarpatės vaivadijoje Lenkijoje. Šioje pilyje buvo išdėstyti Lenkijos grafų Tarkovskių meno rinkiniai, biblioteka ir archyvas.

Raitelio pavidalo kabutis kol kas vienintelis toks Lietuvoje. Jis nedidelis  žalvarinis, tik 3,4 cm, ilgio ir 2,9 cm. aukščio. Kabutis rastas atsitiktinai žvyrduobėje Didvyčiuose, Plungės raj, 1932 metais. Jis datuojamas XI–XII a. Tai tikriausiai amuletas. Kabutį galėjo nešioti pririštą prie diržo arba ant kaklo.

Karacena, karaceniniai šarvai (it. corazzina, lenk. karacena) – šarvai, kuriuos sudaro odos arba storos drobės palaidinė su prikniedytais ar prisiūtais metalo žvynais, kartais paauksuotais, papuoštais rozetėmis, įspaustu ornamentu ir kt. Kartais nešioti su šalmu iš metalo žvynų. Žvyniniai šarvai dėvėti jau senovės Romoje (lot. lorica squamata), paplito viduramžiais. XVII–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje brangius, sunkius, reprezentacinius karaceninius šarvus dėvėjo valdovas, aukščiausieji karo vadai, husarai, šarvininkų ir petihorų vėliavų karininkai. Lenkijoje ir Lietuvoje tokie šarvai paplito Jono Sobieskio valdymo laikais. Kai kurių dalių formą karaceniniai šarvai paveldėjo iš husarų šarvų. Jie buvo puošiami brangiais audiniais ir įvairiais dekoro elemenais, pavyzdžiui, maskaronais – dažniausiai iš žalvario pagamintais žmonių veidais, pavaizduotais su žvėries akimis ir ausimis. Prie krūtinšarvų ir šarvinių antkaklių pritvirtintose plokštelėse būdavo vaizduojami šarvų savininkų herbai.
Tai vėlyvųjų, daugiausiai iškilmėse dėvimų, šarvų pavyzdys. Sudarytas iš šyšako, krūtinšarvio, nugaros šarvo, antkaklės, antpečių ir karvašų. Šyšako varpas pagamintas iš dviejų plokštelių, sujungtų išilgai viršugalvio. Varpas turi šešiolika plačių griovelių, kurių kas antras yra papuoštas išgraviruotais augaliniais ornamentais. Varpo priekyje – žalvarinė plokštelė su ginkluotės kompozicijos supamu herbu Nałęcz, virš kurio pavaizduota karūna. Skruostų apsaugos papuoštos žalvariniais maskaronais, kurie dengia plokštelėse esančius širdelės formos išpjovimus. Skruostų apsaugos pritvirtintos prie varpo kniedžių laikomais odiniais dirželiais. Skruostų apsaugų apačioje taip pat pritvirtinti odiniai dirželiai. Snapelis gana siauras ir trumpas, prie jo atlenkto krašto – nosalio tvirtinimui skirtas sraigtelis. Nosalis, prie kurio išorinės pusės pritvirtinta žalvarinė plokštelė, originalaus augalinio pynimo, kuriame išraižyti augaliniai ornamentai. Sprando apsauga sudaryta iš penkių plokštelių, kurių keturios apatinės dantytos. Varpo apačia, skruostų apsaugos ir sprando apsauga su žalvariniu apvadu, kuriame išgraviruoti ornamentai. Šios dalys turi ir rozetes. Šalmo viršuje esantys karčiai nėra originalus šalmo puošybos elementas. Jų vietoje turėjusi būti žalvarinė smailė. Dešinėje varpo pusėje – škofijos (pliumažo) tvirtinimui skirtas ornamentuotas žalvarinis lizdas. Krūtinšarvis sudarytas iš plieninių žvynų, kurie pritvirtinti prie odinio pagrindo. Jis išpjautas pailginant priekyje. Kraštuose išlikusi metalizuota (vielute išsiuvinėta) medžiaginė juostelė, kuri keliose vietose nutrūkusi. Apatiniame krašte išlikusi tamsiai raudonos spalvos juostelė, kuria galėjo būti apsiūti visi kraštai. Krūtinšarvio viršuje ir šonuose – jo tvirtinimui prie nugaros šarvo skirtos sagtys. Nugaros šarvą, kuris atlieka krūtinšarvio tvirtinimo prie kūno funkciją ir tuo pat metu apsaugo dalį nugaros, sudaro žvynai, odinis pagrindas, apskritas skydelis ir diržai. Šarvo kraštai apsiūti metalizuota (vielute išsiuvinėta) medžiagine juostele, po kuria ir tamsiai raudonos spalvos juostelė. Skydelis su žalvariniu ornamentuotu apvadu. Skydelio centre – kniedės laikoma stambi rozetė, dekoruota augaliniu ornamentu. Antkaklė sudaryta iš dviejų, viršuje atlenktus kraštus turinčių, dalių, kurias jungia plieninės jungimo ir fiksavimo kniedės. Priekinėje plokštėje – dekoro elementai, suformuoti atitinkamų plokštelės sričių išgaubimo į išorę ir graviravimo būdu. Kompozicijos centre – žalvarinė plokštelė su ginkluotės kompozicija, kurios centre kartojasi šalme esantis herbas Nałęcz, o virš jo – karūna. Antkaklės viršutiniai ir apatiniai kraštai aprėminti žalvariniu apvadu, kuriame išgraviruoti ornamentai. Galinėje plokštelėje – ta pačia technika, kaip ir priekinėje plokštelėje, suformuoti augaliniai ornamentai. Šios plokštelės šonuose – kniedžių (rozečių pavidalo galvutėmis) laikomų medžiaginių dirželių likučiai. Antpečių viršutinę dalį sudaro plokštelės, o apatinę – žvynai, odinis pagrindas. Kniedėmis tarpusavyje sujungtų plokštelių kraštai dantyti, o jų viršutiniai kraštai (formuojantys viso antpečio viršutinį kraštą) su žalvariniu apvadu. Prie apatinių plokštelių, iš abiejų pusių, pritvirtintos žalvarinės žvaigždės, o per vidurį stambūs žalvariniai maskaronai. Rozetėmis virstančias galvutes turinčios kniedės laiko žvynines antpečių dalis, turinčias atitinkamo odos išpjovimo ir žvynų tvirtinimo būdu suformuotą, dantytą apačią. Prie kūno antpečiai tvirtinami viršutinėse jų dalyse esančių sagčių pagalba. Karvašai su briauna, sudaryti iš dviejų dalių, papuošti graviravimo ir išgaubimo būdu sukurtais ornamentais. Jų kraštuose esantys žalvariniai apvadai, kaip ir kitų dalių atveju, papuošti išgraviruotais (viršuje ir apačioje sudėtingesniais augaliniais) ornamentais. Karvašų viršuje, apvade – išpjovimai. Dalis sagčių neišliko. Kai kurie dirželiai neoriginalūs. Visuose šarvus sudarančiose žvynuose išgraviruotas stilizuotą M raidę primenantis simbolis ir jį supantys ornamentai.

Paveikslas „Vytauto duktė Sofija, sūnaus Vasilijaus II karūnavimo metu, nutraukė juostą nuo kunigaikščio Galickio“. Aut.  Karlas Hūnas, 1861 m.
Kūrinyje vaizduojama  vienintelė  Lietuvos kunigaikščio Vytauto  palikuonė, duktė Sofija.  Moteris, kaip ir jos tėvas buvo tvirto būdo, plačių užmojų ir istorijoje paliko ryškų pėdsaką. Dukters kunigaikštis  Vytautas susilaukė pirmojoje santuokoje su Ona Sudimantaite. Sofija apie 1371 m. gimė Senuosiuose Trakuose. Būdama vos penkiolikos, tuometiniu valdovų papročiu, siekiant grynai politinių tikslų, ji buvo sužieduota su garsaus Maskvos kunigaikščio Dimitrijaus Doniečio (išgarsėjusio pergale prieš mongolus-totorius Kulikovo mūšyje) sūnumi Vasilijumi. Šis, jau tapęs didžiuoju kunigaikščiu Vasilijumi I, nusiuntė pasiuntinius ir 1390 m. parsivežė nuotaką į Maskvą, kur ją prie miesto vartų iškilmingai pasitiko pats stačiatikių metropolitas. Vestuvių puota truko visą mėnesį. Santuokoje su Vasilijumi Sofija išgyveno 35 metus ir susilaukė penkių sūnų ir keturių dukterų.
Sofija buvo itin veikli politikė, valstybės ūkio tvarkytoja ir netgi gynybos organizatorė. Rusijos raidai įtakos turėjo Sofijos teisynas, kuriame buvo reglamentuotos dalinių kunigaikščių teisės. Kai mirė Sofijos vyras Vasilijus I, ji pasirūpino, kad sostas atitektų jos sūnui Vasilijui II, kuriam tuomet tebuvo dešimt metų. Ji aktyviai rėmė sūnų ir gynė jo sostą nuo varžovų. Vasilijus II netgi buvo patekęs į priešų rankas ir apakintas, o Sofija – ištremta. Kiek vėliau Vasilijus II susigrąžino sostą, būdamas aklas, sėkmingai valdė, padedamas savo išmintingos motinos. Senatvėje Sofija tapo vienuole. Ji mirė perkopusi 80 metų, ir buvo palaidota Maskvos Kremliuje, Dangun Žengimo cerkvėje. Rusijos istorijoje ji tapo pirmąja moterimi – valdove, o ne vien kunigaikščio žmona ir jo vaikų motina.

 1990 metais Vilniaus pedagoginio universiteto archeologinė ekspedicija tyrinėjo Dauglaikio kapinyną, Tauragės raj. Tyrinėjimų metu aptiktas labai turtingas moters kapas Nr 66 datuojamas III amžiumi. Moters kaklą puošė žalvarinė antkaklė kūginiais galais, rankas –- šešios juostinės apyrankė ir trys žalvariniai žiedai. Jos galvą puošė vilnonė kepurėlė, kurios visas paviršius dengtas žalvariniais kelių formų apkalėliais. Priekinė dalis dar papuošta 17 akinių formos įvijinių kabučių. Kepurėlės skersmuo 31 cm, aukštis 10 cm. Ekspedicijos vadovas Eugunijus Jovaiša dvi savaites po plėvelės gaubtu, nes lyjo lietus, rinko šios kepurėlės apkalėlius ir perkėlė ant padarytos galvos kopijos. Tai vienintelė Lietuvoje pilnai surinkta kepurėlė iš senojo geležies amžiaus.

Paveikslas  - „Vytis“. Dail. Petras Kalpokas. Nutapytas Karo muziejaus užsakymu dailininko P. Kalpoko  1921 m. vasario  19 d.
Tai pirmasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus meno rinkinių eksponatas. Tarpukario metais pirmojo karo muziejaus  paveikslo siužetas buvo  skirtas atgaivinti  prarastą  tautos atmintį okupacijų metais ir stiprinti tikėjimą 1918 m. vasario 16 d. atsikūrusia Lietuvos valstybe.
Paveiksle vaizduojamas ilgus amžius formavęsis Lietuvos Respublikos herbas. Raudono fono lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant žirgo, laikantis dešinėje rankoje, virš galvos iškeltą kalaviją, o kairėje rankoje –  skydą  vaizduojantį dvigubą kryžių. Raitelio šalmo viršutinę dalį puošia trispalvė.  Tai vienas seniausių Europos herbų. Kaip valstybės ženklas pradėtas naudoti nuo XIV a. iki tol raitelis simbolizavo Lietuvos didįjį kunigaikštį ir jo giminę. Vėliau raitelio atvaizdas tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė ženklu. Herbo pavadinimas XVIII –XIX amžių sankirtoje buvo „Vaikymas“. XIX a. viduryje S. Daukantas pasiūlė trupesnį pavadinimą – „Vytis“. XX a. viduryje buvo nemažai bandymu oficialiai patvirtinti herbą valstybės ženklu, tačiau tam sutrukdė 1940 m. okupacija.  1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino ir oficialiai įteisino  Lietuvos valstybės herbą – „Vytį“.

Skulptūra  „Vytautas Didysis“, sukurta 1934 m. Kūrinio  autorius  Vincas Grybas.
Skulptūra vaizduoja Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Kunigaikštis vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei Žalgirio mūšyje 1410 m. galiausiai  palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią. Vytautas Didysis  buvo ir yra laikomas didingiausiu  kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu. Bėgant amžiams Lietuvoje formavosi Vytauto kultas. Tarpukario Lietuvoje Vytautas buvo vienas iš pagrindinių valstybės tautiškumo atgaivinimo ir istorinės atminties simbolių.  
Skulptūrą Karo muziejui padovanojo II pėstininkų divizija, nupirkusi iš autoriaus V. Grybo  už 3000 litų.  V. Nagevičiaus prašymu, nurodant muziejaus sunkią finansinę padėtį. Skulptūra  sukurta maždaug per 4  mėnesius. Statulos aukštis 370 cm, jai sukurti buvo sunaudoti 2465 kg. gipso.
Susirašinėjime, tarp Karo muziejaus viršininko V. Nagevičiaus, adm. majoro  P. Šestakausko ir skulptoriaus V. Grybo nuolat akcentuojamas sutarties terminas skulptūrai  padaryti iš vienos pusės, ir lėšų trūkumas medžiagoms bei atlyginimui už darbą, iš kitos pusės. Į Karo muziejaus viršininko generolo V. Nagevičiaus telegramą, kurioje primenama, apie sutarties termino pabaigą, pasipiktinęs skulptorius 1934 m.  rugsėjo  23 d.  atsakė laišku:  „Jūsų telegramą – prašau skubiai įvykdyti sutartį – gavau, bet ji nieko naujo šičion neįnešė. Darbas visą laiką vedamas sustiprintu tempu nesilaikant jokios valandų normos – kiek jėgos leidžia. Man labai rūpi, kad statula būtų kuo greičiausiai atlikta ir jos išpildymas jau visai prie galo priėjo. Žinoma, kad būtų atlyginimas žmoniškas, padėtis būtų visai kita. Dabar po tiek mano pasiaukojimų pastatytiems paminklams, dar dėti paskutines jėgas ir šiam darbui, tai tiek išsivarginau kaip žydo kumelė, dabar gali jai kas nors telegramomis – botagais lupti per šonus, jau ji tiek nenubėgs, kaip gražus išpustytas koks nors puskarininkio žirgas. Tai formalumų pagimdytas popierėlis, bet žiūrėkite į gyvenimo tikrumą Brangus Pone Generole ir siųskit paklausimą skulptoriui, kaip laikaisi? Ar turi ką pavalgyti? Kaip jėgos ir kokios sąlygos darbui aplinkui? Kuo mes galime būti naudingi Tamstai šičion Kaune viršūnėse būdami, juk Tamsta skulptoriau vis tik esi žmogus, darai ką nors, kad ir ne šedevrus, bet vis tik ką nors ant prie mūsų meno atsigavimo. Kuo mes galim Tamstai padėti, kad galėtum savo jėgas vystyti tolyn? Taip. Skaudi gyvenimo tikruma...Prašau skubiai įvykdyti sutartį...“.
Skulptūra buvo baigta 1934 spalio  14 d.  ir komisijos patvirtinta, kurią sudarė Krašto apsaugos Revizijos departamento direktorius inž. J. Mašiotas, skulptoriai J. Zikaras, P. Rimša, muziejaus atstovas adm. majoras P. Šestakauskas. Apžiūrėję Vytauto Didžiojo skulptūrą,  pripažino, kad darbas atliktas gerai, yra  tinkamas  Karo muziejui.

Paveikslas  „Vytauto priesaika“. Autorius Janas Styka.  Batalinė drobė nutapyta 1901 m. Paryžiuje, tačiau jo eskizas buvo nupieštas Lietuvoje, dailininkui viešint pas grafą Benediktą Henriką Tiškevičių Raudondvario rūmuose.
Paveiksle vaizduojami personažai – vietiniai gyventojai. Kūrinyje dailininkas įamžino 1362 metais degančią Kauno pilį. Nuo Aleksoto kalno aiškiai matyti Nemuno ir Neries santakos panorama. Paveiksle vaizduojamas momentas, kuomet kryžiuočiai užpuolė ir sudegino Kauno pilį, o lietuvių kariuomenė nesuskubo laiku atvykti. Vytautas nutapytas paveikslo centre. Dešine ranka iškėlęs kardą, o kaire – skydą, jis prisiekia atkeršyti kryžiuočiams. Paveikslo siužetas liudija dailininko domėjimąsi istoriniais įvykiais ir neabejotinai kunigaikščio Vytauto asmenybe.
Paveikslas buvo eksponuojamas daugelyje šalių – 1914 m. su juo turėjo galimybę susipažinti Paryžiaus meno gerbėjai, jis buvo eksponuojamas ir Amerikoje.
Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjo L. Natkevičiaus ir gen. V. Nagevičiaus ypatingų pastangų dėka paveikslas 1937 metais buvo nupirktas iš dailininko Jano  Stykos žmonos Liucijos Stykienės už 12 tūkst. litų.