Italų tapytojas ir grafikas Džiuzepė Čezaris – vienas žymiausių XVI a. pab. -– XVII amžiaus Romos dailininkų. Jį mėgo ir samdė dauguma Bažnyčios aukštųjų hierarchų. Apie 1592 metus jis tapo pagrindiniu popiežiaus Klemenso VIII dailininku. Už darbus, sukurtus įvairioms Romos bažnyčioms, Džiuzepei Čezariui buvo suteiktas Kristaus Kavalieriaus titulas. 1599 metais šis dailininkas tapo ilgamečiu Šventojo Luko akademijos prezidentu. Būtent jo populiarioje klestinčioje dirbtuvėje savo mokslus pradėjo garsusis dailės novatorius Karavadžas [Caravaggio]. Sakoma, kad Čezaris, dažniau vadinamas Kavaljeriu d‘Arpinu, buvo vienas iš tų menininkų, kurie Romoje išpopuliarino nedidelio formato paveikslus, tapytus ant vario ir medžio lentos.

Paveikslas „Zuzana ir seniai“ nutapytas dailininko dirbtuvėje, greičiausiai vieno iš jo mokinių. Jame įamžinta Senojo Testamento istorija. Vieno pasiturinčio vyro žmoną Zuzaną, besimaudančią sode, pamatė du seniai ir ėmė ją persekioti. Išgirdę Zuzanos šauksmą, subėgo žmonės. Norėdami išvengti bausmės, seniai apšmeižė Zuzaną, kad užklupo ją mylimojo glėbyje. Už ištikimybės sulaužymą Zuzana buvo pasmerkta mirti, bet ją išgelbėjo jaunuolis, vardu Danielius, kuris išaiškino senių nusikaltimą.
Šis paveikslas įdomus ir kaip vienas iš nedaugelio ekspozicijoje esančių tapybos ant metalo pavyzdžių.

Žinoma tokio pat dydžio artima kompozicija Sienos nacionalinėje Pinakotekoje. Mūsų paveikslas skiriasi tik kai kuriomis detalėmis – Zuzanos figūra Sienos variante pridengta permatomu audiniu, pas mus – apnuoginta. Nėra ir ąsočio pirmame plane dešinėje, medžio kamieno prie senių figūrų. Mūsų paveikslas kiek prastesnės kokybės, ir tai neleidžia priskirti darbo pačiam autoriui. Jis priklauso jo garsiosios dirbtuvės pakartojimams. Senojoje literatūroje aptinkama užuominų į šios kompozicijos variantų, nutapytų ant vario plokštės, egzistavimą. Vienas jų XVIII a. buvo Orleano hercogo rinkiniuose Paryžiuje, 1792 m. atvežtas į Angliją ir parduotas. Kitas 1677 m. buvo Massimo rūmuose Romoje. Šių kompozicijų vieta nežinoma. Tad galime spėti, kad viena jų galėjo patekti į barono von der Roppo rinkinius. Sienos kompozicijos data – apie 1606 m. Panašiam laikotarpiui priklauso ir mūsų paveikslas, nutapytas dailininko dirbtuvėje.

Tai vienas gražiausių šio italų tapytojo ir grafiko kūrybos pavyzdžių. Paveikslas sukurtas Bartolomėjui Skedoniui dirbant kunigaikščio Ranučio I [Ranuccio I] rūmuose Parmoje. Skambi spalvinė gama, sudėtingas rakursas liudija aiškią manieristų kūrybos įtaką. Išpuoselėtas moters tipažas, žaismingi, su žiūrovais koketuojantys angeliukai tiesiogiai primena Koredžo kūrinius.  O hipertrofuotas formų plastiškumas, monumentalumas yra perimtas iš brolių Karačių meninio idealo paieškų.
Evangelijoje minima Marija Magdalietė – tai nusidėjėlė, kuri, atgailaudama už nuodėmes, tampa Kristaus sekėja ir pagalbininke. Jos atributai yra indas su kvapiaisiais aliejais, kuriais patepė Kristaus kojas, ir kaukolė – žemiškojo gyvenimo laikinumo simbolis.

Šis XVI–XVII a. sandūroje kūręs italų menininkas savo karjerą pradėjo kaip skulptorius garsiosios Milano katedros dirbtuvėje. Jo paveikslas į muziejaus rinkinius atkeliavo iš baronų von der Roppų kolekcijos Pakruojo dvare. Prokačinis yra nutapęs ne vieną darbą pagal šį XVII a. mene populiarų siužetą, tad to paties pavadinimo jo darbai puošia ne tik mūsų galeriją, bet ir Ermitažą, Bolonijos ir Breros pinakotekas. 
Šv. Kotryna Aleksandrietė, pasak „Aukso legendos“, gyveno IV a., buvo nepaprastai graži Aleksandrijos princesė ir karalienė, garsėjusi išsilavinimu ir iškalba. Jos geidė pats imperatorius Makscencijus, tačiau Kotryna priėmė krikščionių tikėjimą ir paaukojo savo gyvenimą Kristui. Jokie kankinimai ir argumentai neįstengė palaužti jos tikėjimo. Anot legendos, vienoje iš vizijų šv. Kotryna regėjo savo mistines sutuoktuves su Kristumi. Būtent šis siužetas yra labai mėgstamas dailėje. Eksponuojamame Prokačinio darbe susipina iš manierizmo perimtas elegantiškumas ir išilgintų proporcijų figūros, akademistams būdingas idealizuotas veikėjų grožis, barokiškas juslingumas ir nauji šviesokaitos efektai.

„Mistinės šv. Kotrynos sužieduotuvės“.

XVII amžiaus italų dailininko Gvido Kanjačio darbuose savitai persipina tiek Bolonijos akademistų, tiek karavadžistų įtaka. Dailininkas kūrė Riminyje, Pesare, Urbanijoje, Venecijoje. 1660 metais jis persikėlė į Vieną, kur tapo Leopoldo I dvaro dailininku. Kanjačis bene labiausiai mėgo tapyti apsinuoginusių moterų – įvairių šventųjų ir mitologijos herojų – atvaizdus. Vieną jų ir matome.
Paveikslo kompozicija labai paprasta – grakščiai išplaukianti iš tamsaus fono šventosios figūra pavaizduota charakteringame Cagnacci‘ui judesyje, pilname barokiško juslingumo, teatrališkumo ir santūraus patoso. Drobėje galima įžvelgti baroko menininkams būdingą siekį perteikti mistinę ekstazę, kaip pačią aukščiausią jausmingumo išraišką.

Ši įspūdinga lankytojų pamėgta drobė iš Mykolo Žilinsko kolekcijos į Lietuvą atkeliavo kaip garsaus XVII amžiaus ispanų dailininko J. de Riberos [Jusepe de Ribera] kūrinys. Vėliau, konsultuojantis su senosios olandų ir flamandų dailės žinovais, buvo nustatytas tikrasis jos autorius. Tai – Romoje gyvenęs ir kūręs olandų tapytojas Davidas de Haenas (D. de Hanas), kurio darbuose akivaizdi Riberos įkvepėjo Karavadžo (M.M. de Caravaggio) įtaka. Mūsų muziejuje eksponuojamas vienas iš kelių pasaulyje išlikusių šio anksti mirusio autoriaus kūrinių. Ši drobė neabejotinai yra viena iš įspūdingiausių dailininko kūryboje. Paveiksle įamžintas siužetas apie gailestingąjį samarietį atkeliavo iš Jėzaus Kristaus palyginimų. Pagrindinė šio palyginimo mintis – mylėk savo artimą kaip save patį.

Pjetras dela Vekia – XVII amžiaus Venecijos mokyklos atstovas. Meistriškai nutapyti jo kūriniai dažnai nustebina interpretacijos netikėtumu ir puikiu senųjų meistrų – Džordžonės  bei Ticiano kūrybos pamėgdžiojimu.
Eksponuojamame paveiksle taip pat matome neįprastą ir įmantrią šventojo pozą. Tai, kad čia vaizduojamas evangelistas Morkus, o ne koks antikinis poetas ar filosofas, liudija tik jam vienam būdingas atributas – sparnuotas liūtas, snaudžiantis apatiniame kairiajame paveikslo kampe.
Dramatiškumo ir paslaptingumo Vekios kūriniams teikia iš Karavadžo (M.M. de Caravaggio) perimti ryškūs šviesos ir tamsos kontrastai.

Džiovanis Frančeskas Barbjeris – vienas žymiausių ir labiausiai vertinamų XVII amžiaus Bolonijos mokyklos atstovų, o nuo 1642 metų ir jos vadovas. Dėl žvairuojančios dešinės akies Barbjeris gavo pravardę „Il Guercino“ – itališkai „žvairys“.

Paveikslas „Diana“ yra puikus akademistinės tapymo manieros pavyzdys, pasižymintis klasicistiniu aiškumu, santūrumu ir harmonija. Jame tolygiai paskirstytas apšvietimas, išryškintas idealizuoto grožio modelis. Spėjama, kad šį paveikslą sukūrė vienas iš daugelio garsiojo Gverčino mokinių. Jame nutapyta Diana romėnų mitologijoje yra Jupiterio ir Latonės dukra, medžioklės deivė, žvėrių valdovė.

Kol kas labai trūksta žinių apie talentingo XVII amžiaus pradžios italų tapytojo Frančesko Rustičio gyvenimą ir kūrybą. Žinoma, kad jis kilęs iš Sienoje dirbusios menininkų šeimos ir kad jo stilius formavosi vėlyvojo manierizmo laikotarpiu. Po kelionės į Romą Frančesko Rustičio kūrybą stipriai paveikė Karavadžo (Caravaggio) darbai.
Kadangi žinių apie menininką trūksta, neverta stebėtis, kad iš grafų Hutten-Čapskių rinkinio nupirkto paveikslo „Koncertas“ autorystė ilgą laiką buvo priskiriama kitiems dailininkams. Tikrasis autorius paaiškėjo 1970 metais po Florencijoje vykusios parodos „Karavadžas ir karavadžistai Florencijos galerijose“. Jos metu pirmą kartą buvo parodyti keletas Frančesko Rustičio darbų. Pastebėjus akivaizdų jų ir muziejuje saugomo kūrinio panašumą, jis pradėtas laikyti vienu iš penkių išlikusių šio žymaus Sienos karavadžisto darbų.
„Koncerte“ į harmoningą visumą savitai susipina vėlyvojo manierizmo ir Caravggio kūrybos bruožai. Jame galima atrasti ir iš manieristų perimtą daugiafigūrę, gana sudėtingą kompoziciją, androhidiškų jaunuolių tipažus, grakštų piešinį, taip pat Caravaggio kūrybai būdingą kontrastingą apšvietimą ir atidų natūros studijavimą (itin tiksliai ir realistiškai nutapyti muzikos instrumentai – smuikas, citra, trombonas, lyra, bračio); charakteringas šiam dailininkui ir pats kasdieniško gyvenimo siužeto pasirinkimas.

Džiovanis Frančeskas Romanelis-Viterbėze – XVII amžiaus tapytojas ir grafikas, Romos mokyklos atstovas. 1637 metais popiežiaus Urbono VIII prašymu jis dekoravo keletą salių Vatikano rūmuose. Savo freskomis dailininkas yra papuošęs ir kardinolo Mazarinio rūmus Paryžiuje bei keletą salių Luvre. Nuo 1637 metų Romanelis buvo Šventojo Luko akademijos Romoje narys.
Šis paveikslas yra altorinės kompozicijos eskizas. Originalas puošia Filonardi koplyčios altorių San Karlo ai Katinari [San Carlo ai Catinari] bažnyčioje Romoje. Paveiksle išaukštinami šventieji persų kankiniai – Marijus, jo žmona Morta bei jų sūnūs Audifaksas ir Abachumas. Pasak „Šventųjų gyvenimų“, Marijus gimė Persijoje, turtingoje šeimoje. Tapęs krikščioniu, jis išdalino savo turtą vargšams ir III amžiaus pabaigoje kartu su žmona bei sūnumis atvyko į Romą. Čia jie padėjo laidoti krikščionių kankinius, todėl susilaukė valdžios nemalonės ir patys buvo nukankinti.
Šiame paveiksle, kaip tai būdinga brandžiojo baroko dailei, meistriškai sujungiamos dvi realybės – dangiškoji ir žemiškoji.

Prancūzų tapytojas Simonas Vujė, kaip ir dauguma kitų užsienio šalių dailininkų, įkvėpimo ir patirties semtis išvyko į Italiją, kuri tuo metu diktavo meno madas. Ten praleido 13 metų, patyrė stiprią Karavadžo ir Bolonijos akademistų įtaką. 1627-aisiais jis grįžo į Paryžių ir tapo karališkųjų rūmų dailininku. Būtent tuo laikotarpiu ir buvo sukurtas šis paveikslas. Jame savitai dera Italijoje regėta barokinė susipinančių, neramių linijų plastika su klasicizmo stiliui būdinga proporcijų darna, dekoratyviu koloritu ir dominuojančiu piešiniu. Be to, kaip įprasta klasicizmui, paveiksle įamžinti antikinio pasaulio herojai.
Paveiksle vaizduojamas romėnų prekybos, praturtėjimo ir pelno dievas Merkurijus ir iš graikų mitologijos perimtos trys gracijos: Aglaja – spindinčioji, Eufrosinė – gera linkinti, džiaugsmingoji ir Talėja – žydinčioji.

XVII amžiaus ispanų  tapytojas Chusepė de Ribera 1607 metais atvyko semtis patirties į to meto meno Meką – Romą. Čia jis studijavo garsiųjų meistrų – Rafaelio ir brolių Karačių – kūrybą, tačiau artimiausias ir priimtiniausias Riberai pasirodė novatoriškas Karavadžo menas. Apie 1616 metus dailininkas išvyko į Neapolį, kuris anuomet priklausė Ispanijai. Čia jis vedė turtingo pirklio dukterį ir tapo vienu populiariausių ir daugiausiai užsakymų gaunančiu Neapolio dailininku, turėjo klestinčią dirbtuvę, daug pagalbininkų ir mokinių. Kūrinius pas jį užsakydavo net Ispanijos karalius Pilypas IV, o Neapolio bažnyčios ir vienuolynai varžėsi tarpusavyje dėl Riberos paveikslų. 1630 metais Ribera tapo šventojo Luko akademijos nariu, popiežius jį apdovanojo „Kristaus drobulės“ ordinu.

Riberos išpuoselėtą realistinę Karavadžo tapybos tradiciją, sodrų žemės tonų koloritą, puikų šviesotamsos efektų išmanymą Neapolyje išpopuliarino jo mokiniai. Tokia kūrybos maniera būdinga ir šiam nežinomam Riberos rato dailininko sukurtam paveikslui. Jame vaizduojamas šventasis Petras – vienas žymiausių apaštalų, ankstyvosios Bažnyčios vadovas. Atgailaujančio šventojo Petro ikonografija susijusi su paskutinėmis Jėzaus gyvenimo valandomis. Suimtas Kristus buvo tardomas vyriausiojo kunigo Kajafo namuose, kur Petras tris kartus išsigynė buvęs Jėzaus mokiniu. Tada apaštalas prisiminė Mokytojo žodžius: „Gaidžiui nei dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“, ir pravirko.

Salvatoras Roza buvo vienas originaliausių XVII amžiaus antros pusės Neapolio tapytojų, taip pat grafikas, poetas, aktorius, garsėjęs kaip labai ekstravagantiška asmenybė. Jis atstovavo Neapolio mokyklai. Dailės mokėsi pas svainį Riberos mokinį Frančeską Frakanzaną, gal ir pas patį Riberą. Ankstyvuoju laikotarpiu atsisakęs klasikinio grožio ir atsigręžęs į natūrą, pamėgęs pirmykščio grožio ir laukines scenas, Roza tapo vienu iš romantiško peizažo pirmtakų Europoje. Vėliau, įsikūręs Romoje, jis ėmė siekti pripažinimo ir kaip istorinių scenų tapytojas. Šio laikotarpio Rozos kūriniuose neapolietiška energija savitai persipina su „didžiąja Romos maniera“. Jam priskirtinas ir iš barono Reinholdo Tyzenhauzo rinkinio Rokiškio dvare į muziejų patekęs darbas „Kiro suradimas“.
Kiras – pirmasis Persijos karalius, po atkaklios kovos nugalėjęs Medijos valdovą Astiagą, užkariavęs Babiloniją ir VI amžiuje prieš Kristų sukūręs didžiulę persų valstybę. Su jo vardu siejama daug pasakojimų. Vienas jų liudija, kad Medijos karalius Astiagas atidavė savo dukterį Mandanę į žmonas persui Kambizui. Žyniai išpranašavo Astiagui, kad būsimasis Mandanės sūnus karaliaus jo vietoje. Kai berniukas gimė, Medijos karalius vienam iš dvariškių įsakė nužudyti vaiką, tačiau šis mažylio pagailėjo ir piemeniui liepė palikti jį nuošaliausioje kalnų vietovėje. Piemens žmona Spaka, kurios vardas medų ir graikų kalbomis reiškia „kalė“, kaip tik tuo metu pagimdė negyvą kūdikį. Pasitaręs su žmona, piemuo sukeitė kūdikius vietomis ir Kirą augino kaip savo vaiką. Vėliau savo sūnų atgavę tikrieji Kiro tėvai, norėdami, kad jo išgelbėjimas persams atrodytų stebuklingesnis, pasakė, kad pamestąjį Kirą išaugino kalė. Kaip matome, tokia pasakojimo apie Kirą traktuotė daug labiau patiko ir menininkams.

Eksponuojamame darbe kaip tik įamžintas dailininkų pamėgtas persų karaliaus Kiro vaikystės momentas. Džiugią Kiro suradimo sceną perteikia Rosai būdingas skambus gelsvai sidabrinio atspalvio koloritas, dinamiška diagonalinė kompozicija ir pačių personažų aktyvumas.