Popiežiaus Pijaus XI (Ambrogio Damijano Achille Ratti, 1857–1939) portretas yra nežinomo dailininko litografija, pagaminta apie 1925 m. Prieš tapdamas popiežiumi Pijumi XI, jis  buvo paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai, 1920 metais čia bent du kartus buvo atvykęs, lankėsi Kaune ir Vilniuje. 1922 metais jis buvo išrinktas popiežiumi. Juozas Tumas-Vaižgantas šį popiežių vertino už modernių idėjų sklaidą Romos katalikų bažnyčioje.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Portretas priklauso dailininko Mejerio Mirono Kodkino (1887–1940) teptukui. Žymų lietuvių visuomenės veikėją, tautos patriarchą, pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ redaktorių, mokslininką ir gydytoją Joną Basanavičių (1851–1927) Vaižgantas pažinojo asmeniškai. Juos jungė bendri interesai, lietuvybės puoselėjimas bei didžiausia abiejų svajonė – Lietuvos nepriklausomybė. Iš šių namų (kuriuose ir šiandieną kabo dr. J. Basanavičiaus portretas) Kaune 1927 metais vasario mėnesį Vaižgantas vyko į Jono Basanavičiaus laidotuves Vilniuje. Apie šį įvykį yra vaizdingai pasakojęs savo laiškuose Petrui Klimui (Kn.: Vaižgantas. Laiškai Klimams. Vilnius. 1998)
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Halina Jonė Naruševičiūtė-Žmuidzinienė (g. 1906) – XX amžiaus lietuvių akvarelininkė, grafikė, nutapiusi žymių žmonių portretų. 1931 metais laiške Petrui Klimui Vaižgantas, mėgdavęs pasidžiaugti įsigytais meno kūriniais, rašo: ,,Pirkaus Naruševičiūtės ,,Madoną“. Ji reprodukuota ,,Naujosios Romuvos“ 12 numeryje: kompozicija iš bizantikos ir modernizmo“.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Pranciškus Asyžietis – vienuolis, katalikų šventasis, gyvenęs XII–XIII amžiuje. Jis įkūrė pranciškonų, Šv. Klaros seserų bei pasauliečių (tretininkų) ordinus, reformavo Katalikų bažnyčią, buvo vadinamas antruoju Kristumi. Šv. Pranciškus yra gyvūnų ir gamtosaugos globėjas. Jo pasaulėjauta buvo artima Juozui Tumui, kuris grožinei kūrybai pasirinko Vaižganto – gamtos atsinaujinimo ir linų dievo slapyvardį. Šv. Pranciškus buvo ir poetas. Vaižgantas, kaip ir Pranciškus Asyžietis, buvo priėmęs neturto įžadus, garsėjo kaip uolus tretininkas.

J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Jaunoji Lietuva – jaunimo organizacija, įkurta 1927 metais. Svarbiausias jos narių uždavinys buvo šviestis, lavintis, nešti įgytą šviesą kitiems. Organizacija siekė ugdyti tautinę ir valstybinę jaunimo savimonę, patriotizmą, skatino domėtis tautos praeitimi. Vaižgantas aktyviai dalyvavo jaunalietuvių veikloje, vykdavo į jų organizuojamus vakarus, kviesdavo jaunimą į savo namus. Optimistišku būdu, gyvybingu charakteriu rašytojas žavėjo jaunus žmones.

J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Vaižganto svetainėje yra lankęsi daug įžymių Kauno žmonių, lietuvių visuomenės veikėjų (Kn.: Neužmirštamas Vaižgantas. Vilnius. 2009). Čia buvo Maironis, Vydūnas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, A. Dambrauskas-Jakštas, V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, A. Miškinis ir kiti. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje matome buto šeimininką, sėdintį ant svetainės sofos prie stalelio kartu su skulptoriumi Petru Aleksandravičiumi. Vaižgantas su svečiais diskutuodavo apie meną, aptardavo kultūrinius ir politinius įvykius. Čia buvo galima išgirsti naujausius to meto kūrėjų eilėraščius, prozos tekstus (Kn.: Vaižgantas. Laiškai Klimams. Vilnius. 1998).
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Vaižgantas labai mėgo rytinį kanarėlių čiulbėjimą. Paukšteliams yra skyręs nuotaikingus esė ,,Tas trečiasis“ bei ,,Tarnaitė, kanarėlė ir aš“. Kūrinėlyje ,,Tas trečiasis“ jis rašė: ,,Katės įkyrėjo; jos – biaurybės. Taksiukas išdvėsė; jis buvo pernelyg netvarkus lovelasas. Našlių našlaitis likęs, ko gi dabar besigriebsiu? Ilgai svyravau, kas įsitaisyti, kad gyvenimą papildytų: gramofonas ar radio imtuvas. Nusprendžiau – parodoje nusipirkti kanariuką. Ir neapsirikau. Jauniklėlis mažylėlis! Be to, už rėkavimą ir čirškimą Berlyno specialistas ar tik juo apsimetęs, pastatęs 54 punktus iš 90; vadinas, daugiau kaip vidutinis giesmininkas, perilga galįs prilygti pačiam Kiprui ar Babravičiui.“

J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas

Žvakidę Vaižgantas uždegdavo išskirtinėmis progomis – savo vardinių dieną – kovo 19-tąją per Juozapines, taip pat – Didįjį penktadienį, per Juodąją vakarienę, kai po išpažinčių klausymo bažnyčioje į Vaižganto butą susirinkdavo 12 kviestinių juodomis sutanomis vilkinčių dvasiškių.

J. Tumas-Vaižgantas (1869–1933) memorialinis daiktas.

Doc. p. e. J. Tumas. Lietuvių literatūros paskaitos. 1- 7 tomai. Kaunas, „Vaivos“ b-vės leidinys, 1923–1925m. 918 psl.:
[T. 1] Lietuvių literatūra rusų raidėmis. Broliai Juškos-Juškevičiai. Juozas Tumas-Vaižgantas. 1923 m., 124 psl.
[T. 2] Antanas Baranauskas. 1924 m., 117 psl.
[T. 3] Draudžiamasis laikas: Aušrininkų grupė I. 1924 m., 128 psl.
[T. 4] Draudžiamasis laikas: Aušrininkų grupė II. 1924 m, 279 psl.
[T. 5] Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos. 1925 m., 176 psl.
[T. 6] Draudžiamasis laikas: Šviesos grupė. 1924 m., 52 psl.
[T. 7] "Apžvalga" ir apžvalgininkai. „Apžvalgos“ 35 metų sukakčiai atminti. 1925 m., 130 psl.
1922- 1929 metais Juozas Tumas-Vaižgantas dirbo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete: dėstė Senąją lietuvių literatūrą. Knyga „Lietuvių literatūros paskaitos“ sudaryta iš 7 jo parengtų paskaitų studentams apie senąją lietuvių literatūrą. Knygos tituliniame puslapyje Vaižganto ranka violetiniu rašalu surašyti paskaitų pavadinimai ir puslapių skaičius. Viršelio antroje pusėje matome užklijuotą Juozo Tumo-Vaižganto Exlibrį, kurį 1919 m. sukūrė Paulius Galaunė. Septinto tomo tituliniame puslapyje juodu rašalu autorius nurodęs medžiagos apie „Apžvalgą ir apžvalgininkus rinkimo šaltinius. 1929 metais Vaižgantui sukako 60 metų, jis išėjo į pensiją ir savo pareigas universitete perleido Vincui Mykolaičiui- Putinui, ką tik baigusiam mokslus Friburgo universitete Vokietijoje.
Vaižgantas buvo vienas iš mėgiamiausių universiteto dėstytojų, įkūręs Kultūros muziejų, kuris tapo šios aukštosios mokyklos Rankraštyno pagrindu.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinė biblioteka.

Virš Vaižganto lovos pakabintas indas švęstam vandeniui laikyti. Tai rodo, kad kambario šeimininkas buvo ne tik rašytojas, bet ir kunigas, giliai tikintis žmogus. Šis indas buvo skirtas asmeniniam naudojimui. Katalikų bažnyčioje pašventintas vanduo naudojamas apsaugojimui nuo piktosios dvasios pagundų.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Žibalinė lempą muziejui padovanojo Vaižganto giminaitis – sesers Marijonos anūkas Vytautas Nakutis. Jis papasakojo, kad močiutė liepusi šią brangenybę saugoti kaip savo akį, nes Juozas Tumas, viešėdamas tėviškėje, Malaišių kaime, Anykščių rajone, prie šios lempos  yra rašęs ir skaitęs, bendravęs su giminėmis.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.

Tai – ir tikėjimo simbolis, ir, galima sakyti, privaloma kunigo kambario interjero detalė. Kryžiais, kryždirbyste Vaižgantas domėjosi ne tik kaip kunigas, bet ir kaip liaudies meno mylėtojas. Polinkį menui taip pat liudija sienas puošiantys tapybos, grafikos darbai.
J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) memorialinis daiktas.