• From the hummingbird to the tapeworm

        From the hummingbird to the tapeworm

      Kaunas Tadas Ivanauskas Museum of Zoology is one of the oldest museums in Lithuania and one of the most visited places in Kaunas. It was established in 1919 by the initiative of professor Tadas Ivanauskas. The purpose of museum is to collect scientifically valuable natural heritage objects and help society to understand the natural world properly and become acquainted with the variety of fauna. Here you can find animals living in Lithuania and other countries of the world and learn about their varietal diversity, evolution, behaviour and the living environment. Visitors can find ~15,000 exhibits in the halls and there are ~250,000 exhibits in the scientific funds. Here are also 3 laboratories – Bioanalysis, Preparation of Biological Specimens and Taxidermy. The museum also owns the Lithuanian Bird Ringing Centre.
      The oldest stuffed animals and birds of the museum’s collection were made by Leonardas Ivanauskas, father of professor Tadas Ivanauskas, in 1859-1861. They were brought to museum from Belarus, Lida Region, former Lebiodka manor house. As a schoolboy, Tadas Ivanauskas started to collect insects. Later, while studying in the Universities of St. Petersburg and Sorbonne, he used to collect zoological material in Lithuania, Belarus and, in 1914 and 1917, he already started to organise the first expeditions to Murman, North Norway and islands of the Arctic Ocean.
      In 1919, in Kaunas, the professor established Nature Research Station giving the start to the museum. Here, the laboratory works were conducted and lectures were taught to students. After the establishment of the University of Lithuania in Kaunas, in 1922, the Museum of Zoology passed to the ownership of the university. Here, all researches related to the Lithuanian fauna were conducted, the relations with the universities of eighteen European countries, nature research stations and zoological museums were contracted, the exchange in exponents started to be used. In 1931, the Professor organized his most famous 3-month expedition to Brazil and the collections made of rainforest fauna brought from this expedition have considerably enriched the museum’s collection.
      In 1970, the museum was named after its establisher Tadas Ivanauskas. Since 1914, the museum has organised 42 expeditions to various regions around the globe: Turkmenia, Kola Peninsula, Murmansk, Brazil, Barents Sea and other places. Tadas Ivanauskas participated in twelve expeditions. Currently, the employees of museum organise zoological expeditions, participate in scientific conferences and contribute to various Lithuanian and international environmental projects.
      The zoological material brought from the expeditions is systemised, used for making stuffed animals, augment the museum’s exposition and scientific funds. The museum also benefits from the donated personal collections. The exponents arrive from various environmental organisations: the Lithuanian Zoo, nature research stations, live nature corners and private persons.
      The museum is the source of science and culture and performs various functions of introduction to nature, environmental, ecological and aesthetical education. It continues to write the chronicle for future generations encouraging to love nature through the acquaintance with it.

      Exposition begins with the oldest exhibit of museum made by Leonardas Ivanauskas – stuffed Pallas’s Sandgrouse.

Objects of the exhibition

   
  • Stepinė vištelė (Syrrhaptes paradoxus)

    Stepinė vištelė (Syrrhaptes paradoxus)

    Šis paukštis buvo nušautas 1859 metais balandžio 20 dieną ponios Lopacinskienės Drisvetų dvare, Švenčionių apskrityje. Šios rūšies paukščiai veisiasi Kazachstane, Uzbekijoje, Kinijoje, Mongolijoje, sausose stepėse. Kartais stepinės vištelės užklysta ir į Vakarų Europą. Leonardo Ivanausko pagamintos iškamšos, išsilaikiusios 150 metų, liudija aukštą anuometinės taksidermijos technikos lygį. Tad visai pagrįstai šiandien Leonardą Ivanauską galima vadinti Lietuvos taksidermijos pradininku.

     

  • Veneros kraitelė (Euplectella aspergillum)

    Veneros kraitelė (Euplectella aspergillum)

    Pintys yra patys primityviausi daugialąsčiai gyvūnai, neturintys organų ir audinių. Tai dažniausiai nepastovios kūno formos gyvūnai, sudaryti iš įvairių, skirtingas funkcijas atliekančių ląstelių. Pintys gyvena gėlame arba jūriniame vandenyje, jų kūno formą palaiko mineralinis arba organinis skeletas. Stiklapintės skeletas yra cilindro formos, stebėtoją žavi gražia, ažūrine medžiaga. Meilės deivės Veneros vardu ji tikriausiai vadinama dėl dviejų joje gyvenančių priešingos lyties moliuskų, kurie čia įsiruošia  šeimos židinį ir veda savo vaikus. Stiklapintė gali būti nuo kelių centimetrų iki 1 metro ilgio. Stiklapintės gali gyventi vandenyno dugne iki vieno kilometro gylio. Maitinasi mikroplanktonu. Veneros kraitelei, kaip ir visoms kitoms pintims, lengvai atauga prarasta kūno dalis. Jos yra paplitusios Ramiajame vandenyne prie Japonijos ir Filipinų.

    Aprašą parengė A. Patapavičienė

  • Platusis kaspinuotis (Diphyllobothrium latum)

    Platusis kaspinuotis (Diphyllobothrium latum)

    Dauguma plokščiųjų kirmėlių yra parazitai. Parazitu laikomas gyvūnas, kuris gyvena kito organizmo sąskaita. Platusis kaspinuotis per savo vystymosi ciklą pakeičia kelis šeimininkus. Kaspinuočio kiaušinėliai pradeda vystytis patekę į vandenį. Jų lervutę praryja vėžiukas ciklopas, kuris tampa žuvies grobiu. Galutinis kaspinuočio šeimininkas yra mėsėdis žinduolis arba žmogus, suvalgęs tinkamai neapdorotą žuvį. Suaugęs platusis kaspinuotis gali siekti net keliasdešimt metrų ir gyventi žmogaus organizme maždaug 10 metų. Savo išskyromis jis nuodija ir alina šeimininką. Maždaug iki praėjusio šimtmečio vidurio šiais kaspinuočiais buvo apsikrėtę daug Kuršių marių žvejų šeimų, nes žvejai, išplaukdami į jūrą, nepasiimdavo jokio maisto ir valtyje valgydavo termiškai neapdorotą žuvį. Mūsų dienomis, plačiai taikant medicinos ir higienos priemones, surasti tokio dydžio kaspinuotį jau praktiškai yra nebeįmanoma, nors, ką gali žinoti....

    Aprašą parengė A. Patapavičienė

  • Nautilus pompilius

    Nautilus pompilius

    Nautilai išliko gamtoje nepakitę milijonus metų, todėl kartais vadinami gyvomis iškasenomis. Jie maitinasi smulkiais bestuburiais gyvūnais. Turi kriauklę, kuri yra suskirstyta į kameras. Paskutinėje, didžiausioje kameroje, yra gyvūno kūnas. Likusios kameros užpildytos dujomis ir padeda gyvūnui reguliuoti judėjimą vandenyje: mažindamas arba didindamas dujų kiekį šis moliuskas gali pakilti ar nusileisti į jūros dugną. Didžiausia pavojų nautilams kelia tai, kas juos saugo – perlamutrinės kriauklės, kurios labai vertinamos kolekcionierių ir juvelyrų. Nautilai gyvena Indijos ir Ramiojo vandenynų tropinėse srityse, nusileidžia į vandenį iki 400 metrų gylio.

    Aprašymą parengė A. Patapavičienė

  • Ofiura (Gorgonocephalus eucnemis)

    Ofiura (Gorgonocephalus eucnemis)

    Gorgonocephalus caryi yra dygiaodžių (Echinodermata) ofiūrų (Ophiuroidea) klasės gyvūnas. Ofiūros panašios į jūrų žvaigždes, tik jų spinduliai plonesni ir jos judresnės. Gorgonocephalus gentis priklauso šakotosioms ofiūroms, kurių spinduliai daug kartų šakojasi ir plonėja. Kūno pagrindą sudaro diskas o nuo jo į šalis išaugę daug kartų besišakojantys judrūs spinduliai, kuriais gyvūnas prisikabina prie koralų ir kitų povandeninių objektų. Gyvūnui judant atrodo, kad jis apkibęs besiraitančiomis gyvatėmis. Iš čia ir lotyniškas gyvūno pavadinimas, susijęs su graikų mitologija. Gorgonės – graikų mitologinės būtybės, kurioms ant galvos vietoj plaukų – gyvatės. Maitinasi įvairiais smulkiais bestuburiais. Gyvena Š. Ramiojo vandenyno dalyje iki 100 m. gylyje. Gorgonocephalus caryi lervos vystosi polipų alcionarijų (Alcyonaria) viduje kaip parazitas. Maitinasi jų audinių minkštosiomis dalimis. Paaugusios lervos persikelia ant savo rūšies suaugėlių gyvūnų ir maitinasi gaudydamos smulkius bestuburius, o kartais padaro žalos suaugėliams, nugremždamos jų viršutinius audinius.

    Aprašą paruošė A. Patapavičienė

  • Kardauodegis (Limulus polyphemus)

    Kardauodegis (Limulus polyphemus)

    Kardauodegiai – unikalūs ir ypač įdomūs gyvūnai. Žemėje jie išliko praktiškai nepakitę milijonus metų. Jų pilvelis baigiasi aštriu kardo pavidalo spygliu. Kūną dengia storas, į arklio kanopą panašus šarvas. Priekinėje jo dalyje kardauodegiai turi porą sudėtinių akių, tačiau be jų kardauodegiai turi dar net 8 akis, išdėstytas įvairiose kūno vietose! Šie gyvūnai yra paplitę Atlanto vandenyno Šiaurės Amerikos rytinėje pakrantėje. Gyvena 10–40 metrų gylyje, įsirausę į smėlį ar dumblą. Minta dvėseliena, kirmėlėmis, moliuskais. Be visų minėtų įdomybių, šie gyvūnai turi dar ir mėlyną kraują, kuris yra labai vertinamas ir naudojamas medicinoje. Jei į kardauodegių kraują patenka bakterijų, jis pakeičia spalvą. Dėl to farmacijoje jis naudojamas užterštumui bakterijomis nustatyti.

    Aprašą parengė A. Patapavičienė

  • Dygioji gyvalazdė (Eurycantha horrida)

    Dygioji gyvalazdė (Eurycantha horrida)

    Vabzdžių salės ekspoziciją sudaro dvi dalys – kairėje pusėje yra sistematinė dalis, dešinėje – zoogeografinė. Sistematinėje eksponuojama 18 000 rūšių vabzdžių. Zoogeografinėje ekspozicijos dalyje galite susipažinti su egzotiškiausiais ir gražiausiais pasaulio drugiais.

    Vabzdžiai yra puikiai prisitaikę prie pačių įvairiausių gyvenimo sąlygų, tad pasaulyje priskaičiuojama iki 10 milijonų jų rūšių.

    Ir kūno spalva, ir forma, net judesiais gyvalazdės yra puikiai prisitaikiusios prie aplinkos – augalų, ant kurių gyvena. Nors dauguma gyvalazdžių yra gana stambūs vabzdžiai, kai kurios jų rūšys siekia iki 20–25 centimetrų, tačiau dėl tobulo prisitaikymo jie gamtoje tampa beveik nepastebimi. Dygliuotoji gyvalazdė gyvena atogrąžų miškuose Naujojoje Gvinėjoje, kur vyrauja dygliuota augmenija.

  • Paprastasis elniavabalis (Lucanus cervus)

    Paprastasis elniavabalis (Lucanus cervus)

    Paprastasis elniavabalis – vienas stambiausių Europos vabalų. Elniavabalių žandai yra ginklas konkurencinėje kovoje dėl patelių, kurioje visuomet nugali stipresnis individas. Tokiu būdu užtikrinamas stipresnių, gyvybingesnių individų genetinės informacijos tęstinumas ir rūšies išlikimas. Elniavabalis – plačialapių miškų gyventojas. Jis vystosi trūnijančioje lapuočių, dažniausiai ąžuolų, medienoje. Vystymasis trunka 5–6 metus. Iki 2021 m. elniavabalis buvo įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą. Šiuo metu paprastasis elniavabalis Lietuvoje laikomas išnykusiu.

  • Vabalas kentauras

    Vabalas kentauras

    Vabalas kentauras gyvena atogrąžų Afrikoje, Kongo upės baseine. Įdomu tai, kad didžiausi vabalai gyvena ten, kur klimatas šilčiausias. Šių vabzdžių pavadinimas paimtas iš graikų mitologijos. Joje pasakojama apie keistus gyvūnus – kentaurus, kurie turėjo pusiau žmogaus, pusiau arklio kūną. Kai kurie iš jų buvo dar ir raguoti. Vabalai kentaurai vystosi trūnijančioje kietų lapuočių medienoje. Kadangi tai labai įspūdingi vabalai, juos labai mėgsta kolekcininkai. Šių vabzdžių prekyba taip išvystyta, kad internete kiekvienas norintysis galėtų vabalų kentaurų įsigyti ir lengvai rastų literatūros, kaip juos maitinti, auginti ir prižiūrėti.

  • Šventasis skarabėjus (Scarabaeus sacer)

    Šventasis skarabėjus (Scarabaeus sacer)

    Tai vienas pirmųjų vabalų, kuriais susidomėjo žmonės. Jau Senovės Egipte buvo išsamiai išstudijuota jo morfologija ir biologija. Dėl sudėtingo elgsenos modelio šie vabalai Senovės Egipte buvo garbinami. Skarabėjus Egipte buvo laikomas šventu už jo sunaikinimą grėsė mirties bausmė. Vabalai kiaušinius deda į suritintus stambių žolėdžių gyvūnų mėšlo rutuliukus, kuriuos užkasa žemėje, taip apsaugodami nuo išdžiūvimo sausame ir karštame Pietų Azijos ar Afrikos klimate ir aprūpindami maistu lervas. Skarabėjai šilumamėgiai vabalai, gyvenantys pusdykumėse ir dykumose.

  • Gigantiškoji agripina (Thysania agrippina)

    Gigantiškoji agripina (Thysania agrippina)

    Gigantiškoji Agripina gyvena Centrinėje ir Pietų Amerikoje nuo Meksikos iki Pietų Brazilijos. Jų sparnų mostas siekia net iki 30 centimetrų. Šie drugiai yra aktyvūs naktį, o dieną slepiasi didelių medžių lajoje arba tupi ant kamienų. Jie gerai prisitaikę prie aplinkos: jų sparnuose dominuoja pilka spalva su neryškiomis zigzago formos linijomis. Sparnų raštas primena medžių žievę, todėl drugys, tupėdamas ant šakos ir prisispaudęs prie žievės, tampa sunkiai pastebimas vabzdžiaėdžiams gyvūnams.

  • Vaivorykštinė uranija (Chrysiridia croesus)

    Vaivorykštinė uranija (Chrysiridia croesus)

    Tai – vieni spalvingiausių drugių pasaulyje. Jiems būdingos ryškios spalvos, kartais į akis krentantis kontrastingas piešinys. Ar žinote, kad įvairiausi margaspalviai sparnų ornamentai, žmonėms keliantys estetinį pasigėrėjimą, drugių yra naudojami kaip apsisaugojimo priemonė? Netikėtai išskleisdami ryškiaspalvius sparnus, drugiai vieną sekundę pribloškia savo priešą ir spėja pasislėpti. Akį rėžiančios spalvos yra ir įspėjimas vabzdžiaėdžiams gyvūnams, kad drugys – „nevalgomas“, nes jo organizme yra nuodingų medžiagų. Vaivorykštinės uranijos yra Rytų Afrikos drugiai, paplitę Tanzanijoje, Mozambike ir kai kuriose Indijos vandenyno salose.

  • Displaying 1 results of 12
  • Number of entries per page:
  • Page: of: 3
Average (0 Votes)
The average rating is 0.0 stars out of 5.
No comments yet. Be the first.