a) Žanrinė kompozicija. 1949 metų rugsėjį  Pranas Domšaitis su žmona atplaukė į  Pietų Afrikos Sąjungos (nuo 1956 – Pietų Afrikos Respublika) Johanesburgo uostą. Prasidėjo naujas dailininko gyvenimo etapas. Šeima apsigyveno Keiptauno priemiestyje Rosbanke (Rosebank). Kompozicijoje „Čiabuvių susiėjimas” tikroviškai vaizduojami afrikiečių darbai ir ritualai, konkretūs veikėjai bei aplinka.
Į kompaktišką ratą susibūrę, ryškiais drabužiais apsirengę afrikiečiai vyrai ir moterys su vaikais klausosi centre stovinčio ir  kalbą išraiškingais gestais palydinčio vyro. Tarpas tarp figūrų pirmame plane tarsi kviečia žiūrovą įsijungti į veiksmą. Pirmąjį planą uždaro trijų palapinių stogeliai kairėje ir žalios kalvos šlaitas dešinėje paveikslo pusėse.
Dailininkas kuria kompoziciją ne tik figūrų grupavimu, bet ir ritmišku grynų, ryškių spalvų akcentų dėstymu. Vis pasirodantis juodas kontūras, tamsūs afrikiečių kūnai suteikia spalvoms skambumo. Viena kita būdinga detale nužymėjęs vyksmo autentiškumą, P. Domšaitis pasiekia ir meninio apibendrinimo. Nesignuota.

Aprašė Kristina Jokubavičienė

Peizažas. Apie 1955–uosius prasidėjo kokybiškai naujas tapytojo kūrybos etapas, kuriam būdinga apibendrinti, mažai detalizuoti peizažai, portretai, natiurmortai, figūrinės kompozicijos, paveikslai bibliniais motyvais. Jie pasižymi lakoniška forma, išraiškingais spalviniais deriniais, vidine jėga ir įtaiga.Peizažas „Gyvenvietė” yra puikus Domšaičio vėlyvojo kūrybos stiliaus pavyzdys. Apibendrintas, iš aukšto žiūrėjimo taško pamatytas gyvenvietės vaizdas turi atpažįstamų peizažo elementų, tačiau pirmiausia patraukia dinamiška ritmika. Formos, linijos ir spalvų plotai klostosi į ritmišką konstrukciją, sukuriamas spontaniškumo ir gyvumo įspūdis. Peizažas formuojamas iš kelių besiklostančių plokštumų. Langų ir durų kiaurymės juoduoja pastatų sienose tarsi akys paslaptinguose veiduose. Tamsiame paveikslo kolorite sušvyti ryškių ir sodrių spalvų akcentai, tapoma laisvais, plačiais potėpiais.
Signuota apačioje dešinėje „Domsaitis”.

Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

Kompozicija biblijine tema. Iš paveikslo dešinės juda kompaktiška tamsi bėglių grupė: Marija su Kūdikiu, Juozapas ir dar viena pakeleivė. Kompozicijos centre atsiveria beribis nakties dangus, kuriame lyg simbolinė aureolė ryškėja mėnulio pašvaistė. Per pirmame plane baltu tyrumu švytinčią asiliuko  figūrą ne iš karto pastebime subtilų auksinį švytėjimą aplink Marijos ir Juozapo galvas.  Keliautojai juda iš tamsos į šviesą, bet kokia bus šios kelionės pabaiga? Paveikslo kairėje, kiek atokiau nuo bėglių kelio, stovi antraeilis personažas – moteris, nebyli vyksmo liudininkė. Figūros nutapytos stambiu planu. Piešinys apibendrintas. Paveikslas nutapytas plačiais, drąsiais potėpiais. Dominuoja tamsios mėlynos, melsvai žalsvos spalvos, išsiskiria šviesūs balti ir gelsvi plotai.
Signatūra apačioje dešinėje juoda spalva:
Domsaitis

Aprašė: Kristina Jokubavičienė, Rima Rutkauskienė, Nijolė Nevčesauskienė

Krikščioniškosios dailės siužetas. Nukryžiavimo temos P. Domšaitis ėmėsi tik 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, paveiktas vokiečių ekspresionizmo dailės. 1959 m. nutapytas „Nukryžiavimas“ ypač lakoniškas. Kompozicija statiška ir simetriška, abipus kryžiaus yra tik dvi figūros. Dievo Motina pasisukusi į Kristų, kita figūra žvelgia tiesiai į mus. Po kryžiumi stovinčios figūros apibendrintos, tačiau Kristaus kūnas struktūriškai išryškintas.
Paveikslo koloritas šiltas, vyrauja žalvai gelsvi tonai, kurių atspalviai atsikartoja Nukryžiuotojo kūne. Tapyta plačiais, dinamiškais potėpiais. P. Domšaitis rašė: „Mano kūryba nereiškia ryšio su gamta atsisakymo, tai labai konkreti kūryba, inspiruota svajos apie dailininko tarpininkavimą.

Nesignuotas.

Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

Religinis žanras. P. Domšaičio kūryboje labai svarbus moters įvaizdis. Religiniuose siužetuose Dievo Motinos įvaizdis iškyla kaip visuotinės meilės, atleidimo simbolis. Tai ryškėja „Apreiškimo“ scenose, apjungiančiuose krikščioniškojo viduramžių meno mistiką, lietuvių liaudies tradicinės skulptūros plastiką ir vėlyvojo ekspresionizmo stilistiką. 
„Apreiškimo“ veiksmo vieta nekonkreti, skendinti sutemose. Kompozicija, paremta dinamišku formų, spalvinių plotų ir šviesos srautų ritmu, yra spontaniška ir impulsyvi, kupina mistiškos nuojautos. Paveikslo erdvę skrodžiantys ir susikryžiuojantys intensyvios šviesos srautai perkelia veiksmą į visatos begalybę. Stilizuotas, apibendrintas veikėjų figūras apibrėžia tamsūs ir šviesūs kontūrai. Šviesos srautai persmelkia arkangelo Gabrieliaus figūrą, suteikdami jai efemeriško skaidrumo.
P. Domšaitis tarsi sustabdo momentą, kai nežemiškos šviesos atšvaitai, gerosios žinios metafora, paliečia parklupusią Mariją, nušviečia jos siluetą, sušvinta aureolėje ir veide.  Vienas iš dailininko kūrybos recenzentų rašė:  „šiuos siužetus jis traktuoja su tokiu pirmykščių apaštalų įkarščiu, kad balti dažai drobėje, rodos, plazda slaptinga balčio jėga“.
Signuota aqpačioje dešinėje: „Domsaitis”.

Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

Biblijinis žanras. Kūdikėlio Jėzaus pagarbinimo siužetas atgyja keliose Prano Domšaičio drobėse. Jį tapytojas konstruoja laikydamasis krikščioniškosios ikonografijos, su trimis išminčiais ir jų palyda. Virš kompaktiškos dalyvių grupės tvyro gilaus susimąstymo atmosfera. Dešinėje viršutinėje paveikslo dalyje nušvitusiame sidabriškos šviesos plote išryškėja pastelinių tonų vibruojančios faktūros angelo siluetas. Sodrias ir gilias paveikslo spalvas išryškina P. Domšaičio tapybai būdingi įvairiai panaudoti apšvietimo ir formų nušvitimo efektai. Ryškių spalvų kontrastus pabrėžia juodo kontūro piešinys.
Lietuvių išeivijos grafikas Telesforas Valius rašė: „Dailininkas yra palikęs mums mitą, neįprastą, bet kartu stebuklingą sapnų pasaulį. Jis yra turėjęs jėgą išreikšti savo vidujinę mintį darbuose, taip pat iškelti religiškumą paprastame kasdieniniame žmogaus gyvenime. Dailininkas buvo ne tik stiprus kūrėjas, bet ir mąstytojas, todėl jo kūryba priimama ne tik meno specialisto, bet ir kiekvieno galvojančio žmogaus”. [Telesforas Valius. Dailininkas Pranas Domšaitis ir jo kūryba. Lietuvių katalikų mokslo akademija, Roma, 1974].
Signatūra apačioje dešinėje: „Domsaitis”.

Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

Dailininkas Pranas Domšaitis nepriklausė lietuvių diasporai, bet jo kūryba nusipelnė atskiro aptarimo. Likimas jam lėmė keliauti per kelias šalis ir kontinentus, kol galutinai teko apsistoti Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune. Menininkas susiformavo vokiečių ekspresionizmo aplinkoje, o gyvendamas Afrikoje, jis tęsė ekspresionizmo tradicijas ir sukūrė geriausius savo darbus, tapo žinomas ir pripažintas pasaulio menininkų Tik ilgą laiką nepelnytai buvo neprisimintas Lietuvoje, kol 2001 Klaipėdoje atidaryta Prano Domšaičio galerija. Šis menininkas, patekęs į kitą, labai skirtingą aplinką, iš karto ėmė vaizduoti naujai apgyvendintos vietovės grožį bei žmones, pasiekdamas ypatingo plastinio grynumo, taiklumo bei lakoniškumo. Šioje nostalgiškos nuotaikos, detalioje kompozicijoje užfiksuota vaizdingoje vietoje stovinti dailininko Domšaičio gimtoji sodyba iš kelių statinių.

Aprašė Irena Dobrovolskaitė.

Dekoratyvi, aiškios struktūros kompozicija „Keturios figūros“. Plastikos kitimas 6-ojo dešimtmečio paveiksluose sietinas su Prano Domšaičio susidomėjimu bedaikte daile ir abstrakčiuoju ekspresionizmu. Sąsajos su regimuoju pasauliu, iki tol jo kūryboje gana konkrečios, tampa vos užčiuopiamomis. 
Matyt nerasime vieno atsakymo, ką slepia šios keturios statiškos figūros. Centre, tamsiame stačiakampyje dvi moterys pavaizduotos iš priekio. Kairėje stovinti moteris tamsiai mėlynos spalvos drabužiu remiasi liauna lazda. Tamsiai raudonos spalvos drabužiu vilkinti moteris dešinėje ant galvos laiko dubenį. Tai vienintelės konkretesnės detalės. Visas dėmesys sutelkiamas į spalvą. Vertikalų figūrų ritmą atkartoja mėlynos, geltonos, raudonos spalvų plotai, subtiliai niuansuoti, vietomis nušvintantys, tarsi kuriantys figūroms aureoles.
Rinkiniuose yra kelios panašios kompozicijos, kuriose dailininkas nutapė vieną, dvi, tris, keturias statiškas vyrų ir moterų figūras nekonkrečioje aplinkoje, panirusias į save, tarsi plaukiančias erdvėje. Kas tai – kariai, valstiečiai, keliautojai, šventieji, sergėtojai, stebėtojai? Pažvelgę atidžiau, matysime, koks apgaulingas tas panašumas:  kiekvieną kartą panaudoti kiti spalviniai sąskambiai, formų ir linijų ritmai tai pačiai temai, motyvui suteikia kitas nuotaikas ir prasmes. Spontaniško variantiškumo, specifinės kūrėjo savybės dėka galime sekti  kūrybos procesą, tarsi stovėtume greta molberto, ant kurio gimsta naujas paveikslas. Signuotas apačioje dešinėje: „Domsaitis”.

Aprašė Kristina Jokubavičienė

„Didysis Karu peizažas” yra būdingas laikotarpio kūrinys.Kaimo aplinkoje išaugusiam dailininkui gamta visada buvo svarbus įkvėpimo šaltinis, o peizažas – vienas iš mėgstamiausių jo žanrų.Pietų Afrikos gamta P. Domšaičiui darė didelį įspūdį. Daugelyje kompozicijų jis fiksavo Mažojo ir Didžiojo Karu (Karoo), Kapo plynaukščių platumas su išsibarsčiusiais čiabuvių būstais. Tie panoraminiai vaizdai dažnai stebėtinai primena lietuviškas lygumas bei kalvas. Šiame paveiksle išsiskiria trys planai. Pagrindinis motyvas – keturios trobos ir medis – komponuojamas viduriniajame plane. Peizažas apžvelgtas iš aukšto žiūrėjimo taško. Pastatų formos apibendrintos, kontūrai grubūs. Koloritas sunkus ir tamsus, vyrauja gilios žemės spalvos su skambiais, bet nedideliais beveik grynų baltos, raudonos, geltonos spalvų intarpais. Rūsti rimtis ir jėga sklinda iš šio Afrikos platybių vaizdo. Kartu jis simboliškai byloja apie būties universalumą. Jau dailininko karjeros pradžioje meno kritikai pastebėjo, kad „Domšaitis yra žmogus, gyvenantis simbolių pasaulyje ir išsiskiria gebėjimu kurti poeziją grynosios tapybos priemonėmis“.
Signuota apatiniame dešiniajame kampe: „Domsaitis”.

Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

a) Natiurmortas. Ankstyviesiems Domšaičio natiurmortams būdinga vešlios, ryškiaspalvės formos, vėlyvuosiuose  stebime formų ir spalvų minimalizmą. Viena gėlė, vienas vaisius, vienas motyvas. Iš visos kūrinijos gausos dailininkas renkasi „mažą“, bet talento dėka sukuria „didį“. Bet ar gali būti didis gėlės žiedas ar žalias avokadas? O dvi aguonos, linkstančios iš per žemos vazos? Žvilgsnis į daiktų esmę vėlyvojoje kūryboje yra koncentruotas, skvarbus, dvasingas. P. Domšaitis teigė: „Moderniosios dailės kūrinys privalo spinduliuoti vidinį gyvenimą. Kompozicija bei spalvų parinkimas tėra tik priemonės, kuriomis dailininkas išreiškia savąją pasaulio sąrangos vidinę sampratą. Todėl moderniajai tapybai nederėtų vien kopijuoti gamtą tokią, kokią mums atskleidžia fizinės akys. Kuo stipresnė menininko intuicija, tuo jis bus pajėgesnis ištyrinėti tiek daiktų esmę, tiek ir dieviškosios tvarkos sąryšingumą – Absoliutą".
Signuota apačioje dešinėje: „PD”.

Aprašė Kristina Jokubavičienė, Nijolė Nevčesauskienė

Peizažas su figūromis. Būdingas  Prano Domšaičio paveikslų motyvas su keliautojais.Tolumoje ryškėja gyvenvietės apybraižos, bet ne vietos konkretybė svarbi šioje kompozicijoje. Auksu švytintis laukas atsispindi keistame baltame debesyje, kuris tarsi vedlys rodo kelią.
Vėlyvojoje kūryboje  P. Domšaitis visiškai atmetė kasdienybės smulkmenas ir susikaupė ties amžinaisiais dalykais, kūrinių raiška tapo paprasta ir taupi. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę toliai, neapibrėžti siluetai, judantys sutemose, šviesos pluoštai, kovojantys su tamsa, ramios, šviečiančios miglos – tai jau kito, būsimo, o gal buvusio gyvenimo vizija. Nesvarbu, kas aplink – Karu erdvės, Kropynų kaimo apylinkės ar tai, kas dar neduota pažinti.
Paskutiniuosius gyvenimo metus P. Domšaitis praleido tapydamas nuo ryto iki vakaro ir tik retkarčiais palikdamas dirbtuvę. Artėjo prie kūrybos ir būties paslapties atskleidimo, skubėjo, tarsi norėdamas aplenkti laiką, kurio liko vis mažiau… 1965 metų lapkričio 14 dieną nuskambėjo paskutinieji P. Domšaičio žodžiai „Aš visada esu kelyje“.
Didysis talentingo kūrėjo gyvenimo ratas – nuo Kuršių marių per Karaliaučių, Berlyną, Austriją iki Keiptauno, iki Gerosios Vilties kyšulio – užsidarė. Tačiau dailininko studijoje Keiptaune liko šimtai tapytų drobių ir kartonų, akvarelių ir pastelių, piešinių, ofortų, raižinių, daugybė pradėtų ir nebaigtų darbų. Jų dar laukė kelionė link Lietuvos.

Nesignuota.

Aprašė Kristina Jokubavičienė