a) Autoportretas. Dailininko autoportretas vizualiai tarsi primena amžininkų liudijimus: „Tikras žemaitis – nedidelio ūgio, plačių pečių, tvirto stuomens, didele galva, vešliais plaukais, mįslingomis akimis ir santūria šypsena apskritame veide, visada užsidaręs ir tylus, bet judrus ir darbštus.“ („Lietuviai apie Praną Domšaitį“, Draugas, 1981 balandžio 4.) Dailininkas pavaizdavo save klasikinėje tapytojo pozoje: prie molberto, su palete ir teptukais rankose, ramiai ir įdėmiai žvelgiantis į mus. Autoportreto statiką kiek suardo lengvai pasviręs ant numanomo molberto atremtas porėmis su drobe. Piešinys realistinis, bet apibendrintas. Fonas nedetalizuotas, kaip ir dešinioji ranka su teptuku, ar kairėje laikoma „švari“, be dažų paletė. Pabrėžta apšvietimo kryptis – gana stipri šviesa krenta iš kairės pusės, ryškiai apšviesdama vieną tapytojo veido pusę. Sukurtas įdomus splavos kitimo stiprioje šviesoje efektas – šiltos žalios spalvos švarkas apšviestoje pusėje tampa beveik baltas. Tapoma didelėmis kontrastingomis spalvinėmis plokštumomis. Kolorito ir tapymo požiūriu „Autoportretas“ yra būdingas P. Domšaičio 3 deš. pabaigos kūrinys, artimas „Adelheidės Armhold portretui“ (1933) ir kitiems to laikotarpio darbams.

 

Aprašė Kristina Jokubavičienė

Apsiniaukusios rudens dienos peizažas. Pirmame plane pavaizduota žalsvai ruda pieva su telkšančiomis balomis, kuriose atsispindi dangus. Aplink balas styro neaukšti krūmeliai, auga baltakamieniai berželiai. Antrame plane, dešinėje, nutapytas suartos dirvos trikampis fragmentas. Pakraštyje auga medžiai storais kamienais. Tolumoje matosi žemų krūmų masyvai, dešinėje - baltų namų gyvenvietė. Dangus aptrauktas balkšvai pilkšvais kamuoliniais debesimis, tik kai kur šviečia nedidelės žydro dangaus properšos. Piešinys apibendrintas, realistinis. Tapyba ekspresyvi. Koloritas pilkšvai žalsvai rusvas.
Nesignuota.

Pagal inventorinį aprašymą parengė Rima Rutkauskienė

Siuvinėtas paveikslėlis sukurtas XX a. 3 dešimtmetyje, kai Pranas Domšaitis, Vokietijoje garsėjantis tapytojas, gyveno Berlyne. Siuvinėjimai stebina dailininko gebėjimu darbuotis adata ir siūlais taip pat lengvai, kaip teptuku. Juose plėtojama „Bėgimo į Egiptą“ tema. Tai anksčiausiai Domšaičio tapyboje pasirodęs ir iki paskutinių kūrybos metų išlikęs biblijinis siužetas.

Peizažas su plačiu, perspektyvon į paveikslo gylumą per žalias pievas besidriekiančiu pilku keliu. Abipus jo išsirikiavę didžiuliai žali beržai, kurie gausia savo lapija beveik uždengia dangų. Kelias nutapytas pilkšvai rausvais, pilkšvai žaliais tonais.
Signuota apačioje dešinėje ruda spalva:
monograma PD

Pagal inventorinį aprašymą parengė Rima Rutkauskienė

Nuo Prano Domšaičio gimtojo Kruopynų (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) kaimo iki pietinės Kuršių marių pakrantės  – vos keli kilometrai, tad marių, iš žūklės grįžtančių žvejų laivų (kuršvalčių) vaizdai dailininkui buvo įprasti nuo mažų dienų. Tačiau marių ir jūros temai skirtų paveikslų  LDM Domšaičio kūrinių kolekcijoje tėra tik keturi. Neabejotina, kad jų buvo sukurta žymiai daugiau. Iki Pirmojo pasaulinio karo dailininkas buvo Mažųjų Kuršių grupės, veikusios Sembos pusiasalyje, narys (Klein-Kuhren, dab. Filinas, Kaliningrado sr.), kurioje būrėsi Karaliaučiaus meno akademijos auklėtiniai bendraminčiai  Artūras Degneris (Arthur Degner, 1887–1972),  Alfredas Partikelis (Alfred Partikel, 1888–1945), Teo fon Brokhuzenas (Theo von Brockhusen, 1882–1919), Valdemaras Resleris (Waldemar Rösleris, 1882–1916) ir kt. 1914–1918 Domšaitis atvažiuodavo į Nidą, kur nuo XIX a. pab. veikė garsi dailininkų kolonija.
Peizažuose P. Domšaitis mėgo vaizduoti apniukusios dienos, „saulės pro debesis“ būsenas, kai pievų, miškų, kalnų ar vandenų plotai yra apgaubiami minkšta, išsklaidyta šviesa. Paveikslo kompozicija paremta sunkių/lengvų ir tamsių/šviesių masių kontrastais. Pirmame plane įlankoje stovintys keli tamsiomis rusvomis spalvomis nutapyti laivai bei jų atspindžiai lygiame marių paviršiuje yra kompozinis viso kūrinio centras. Formos paveiksle abibendrintos, aptakios. Spalvinis sprendimas  pasižymi ir stipriais kontrastais (laivai – aplinka) ir subtilia tonine gradacija tarp balkšvą dangų atspindinčio marių paviršiaus, intensyviai žalio pievos ploto antrajame plane, sodrios dangaus mėlynės viršutinėje drobės dalyje. Nors laikomasi natūralių spalvų, jos yra sodresnės, gyvesnės, nei natūroje. Paveiksle Domšaitis sukuria erdvės įspūdį ir poetišką neaprėpiamų vandens platybių vaizdą.

Signuota juodu dažu apatiniame dešiniajameketvirtyje, ties šlūžės atspindžiu: „Domsaitis.”

Aprašė Kristina Jokubavičienė

Baigęs Karaliaučiaus meno akademiją,  Pranas Domšaitis tobulinosi iš Rytų Prūsijos kilusio tapytojo Lovio Korinto (Lovis Corinth, 1858–1925) dirbtuvėje Berlyne, o 1914 Osle susitiko su vienu iš ekspresionizmo pradininkų Edvardu Munchu (1863–1944). Šis trumpas susitikimas buvo labai svarbus. Pamažu impresionistinę išorinio atspindžio stilistiką jo tapyboje keitė ekspresionizmui būdinga autoriaus vidinių išgyvenimų raiška, kurią atskleidžia ši kompozicija ir kiti XX a. 2-ojo dešimtmečio  kūriniai. Nuo idiliškų kaimo peizažų ir valstiečių buities scenų Pirmojo pasaulinio karo metais dailininkas perėjo prie kompozicijų „Bėgimo į Egiptą“ tema. Jose persipynė biblinis siužetas, savo akimis matyti karo nusiaubtų kaimų vaizdai, pabėgėlių vežimų virtinės ir ryškėjantis tapytojo kūryboje kelio, kelionės motyvas. 1911 P. Domšaitis pirmą kartą dalyvavo Karaliaučiaus meno sąjungos surengtoje parodoje, po trejų metų jis tapo Berlyne veikusios dailininkų grupės „Laisvasis secesijonas” (Freie Secession) nariu, o 1919 Berlyne surengė pirmąją individualią parodą Ferdinando Melerio (Ferdinand Möller, 1882–1956) galerijoje. XX a. 2–3-jame dešimtmetyje P. Domšaitis dalyvaudavo parodose Vokietijoje kartu su žymiais šalies dailininkais, garsėjo kaip ekspresionistio stiliaus peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, o meno kritikai vadino jį  modernaus religinio meno viltimi.
Iš pirmo žvilgsnio paveiksle sukurtas nuotaikingas vaizdas: veiksmas vyksta plataus kalnų peizažo fone, dangus sodriai mėlynas, su baltų debesų kamuoliukais, tarp kalnų keterų vietomis tamsiai žaliuoja augmenija. Pirmame plane dešinėje – kalnų kelio fragmentas. Juo važiuoja asilo traukiamas lengvas vežimaitis, kuriame sėdi motina su kūdikiu ant rankų, greta eina vyras. Kairiame apatiniame paveikslo kampe nutapytos dvi fragmentiškos vyro ir moters figūros suardo paveikslo aiškumą ir rimtį. Tokios „išeinančios“ už paveikslo rėmų figūros 2–3-io dešimtmečių P. Domšaičio drobėse gana dažnos, jos suteikia ekspresijos, nerimastingo judėjimo. Spalvos gilios, sodrios, su ryškiais raudonos ir kelių atspalvių žalios spalvų akcentais. Šių kelių artimesnių priekalnių raudonis, kartu su fragmentiškomis figūromis primena apie tai, kad veiksmas vyksta karo metais. Sunkokos formos modeliuojamos aptakiai, minkštai. Figūrų siluetai, kalnų keteros, vežimo dalys vietomis apibrėžiami šviesesnės spalvos potėpiais. Signuota dešinėje apačioje: monograma „PD“.

 

Aprašė Kristina Jokubavičienė

a) Prano Domšaičio žmona buvo garsi dainininkė (mecosopranas) Adelheidė Armhold (1901–1992). Jie susituokė Paustininkų (vok. Postnicken, dab. Zalivnojė, Kaliningrado sr.) miestelio, esančio netoli nuo Kruopynų, bažnyčioje 1928 metų vasarą. Dviejų talentingų menininkų sąjunga buvo ilga ir tvirta, iki mirties. Prisimindama bendrą gyvenimą Vokietijoje iki Antrojo pasaulinio karo,  A. Armhold–Domšaitienė rašė: „Mano dainavimu [Domšaitis] labai džiaugėsi, lydėjo mane gastrolėse ir klausydavosi visų koncertų. Tos gastrolės buvo jam labai naudingos, nes sudarydavo progą aplankyti ir susipažinti su įvairiausiais Europos miestais ir miesteliais, kur tik tekdavo man pasirodyti.“(„Prano Domšaičio gyvenimo ir kūrybos keliais“, Draugas, 1981 balandžio 4.)
Aliejinės tapybos technika nutapytas žmonos portretas atspindi naujojo daiktiškumo (vok. Neue Sachlichkeit) krypties įtaką, ryškėjusią dailininko tapyboje XX a. 3-jo dešimtmečio pabaigoje. Adelheidė sėdi pačiame paveikslo centre, jos statiška  poza pabrėžtinai rami ir monumentali. Už jos – didelė tuščia erdvė, kurios ritmiškas skaidymas vertikaliomis, kelių atspalvių žalios ir tamsiai rudos spalvų plokštumomis atkartoja moters siluetą ir išryškina gilų jos rūbo ir skaistaus jauno veido raudonį. Piešinys realistinis, tačiau vietomis apibendrintas, aplinka nedetalizuojama. Ir piešinio, ir tapybos požiūriu Domšaitis labiau akcentuoja veidą, neišryškindamas rankų, rūbo detalių, juos nužymėdamas keliais greitais teptuko brūkštelėjimais, tuo palikdamas tam tikro neišbaigtumo.  Vyrauja didelės, niuansuotos spalvinės  plokštumos, portreto koloritas išsiskiria sodriomis spalvomis ir jų kontrastais. Nesignuota.

Aprašė Kristina Jokubavičienė

a) Kurortinio Lugano miesto Šveicarijos pietuose vaizdas atspindi dailininko kūrybinių kelionių temą. Kelionės prasidėjo tuoj po Karaliaučiaus meno akademijos baigimo, kai Domšaitis, sekdamas studijų draugų pavyzdžiu, persikėlė į Berlyną. Nuo tada  iki Antrojo pasaulinio karo dailininkas nuolat keliavo – ir vienas, ir lydėdamas žmoną koncertinėse gastrolėse. Londono, Paryžiaus, Amsterdamo, Florencijos muziejuose Domšaitis įdėmiai studijavo senųjų Europos tapybos meistrų kūrinius. Tačiau ne mažiau jį domino lankomų kraštų gamta ir žmonės. Taip buvo atrasti Mitenvaldas ir Altetingas Pietų Vokietijoje. Vėliau aplankytos Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Italija, Rumunija ir Turkija, pasiekta net Šiaurės Afrika – Marokas ir Alžyras. Kelionių metu Domšaitis pastele, akvarele, pieštuku, anglimi fiksavo mažų kaimelių, miestų gyvenimo scenas, gamtos vaizdus („Ronos upės žiotys“, 1926, „Konstantinopolio gatvė“ ir kt.). Turėdamas daugiau laiko, tapė ir aliejiniais dažais.  Žinomi keli Domšaičio paveikslai, sukurti Lugano ežero ar artimų jam vietovių Tičino kantone (Šveicarija) motyvais. Šiame peizaže padūmavusių kalnų fone vaizduojamas gyvenvietės fragmentas. Tai būdinga pietinės Šveicarijos dalies, besiribojančios su Italija, architektūra: aukšti ir siauri įvairiaspalviai namai stačiais ryškiais stogais, lieknos varpinės. Išlaikyta centrinė kompozicija, tačiau tapoma dekoratyviomis, didelėmis plokštumomis, vietomis pasirodo juodas kontūras. Tapybos sluoksnis storesnis, ne toks skaidrus. Tapydamas kalnus ir dangų, dailininkas panaudojo išraiškingą faktūrą. Signuota kairėje apačioje: monograma „F.D.“.

Aprašė Kristina Jokubavičienė

Vien tik Lietuvos dailės muziejuje saugoma arti dviejų dešimčių Prano Domšaičio tapytų Austrijos peizažų, jų yra likę ir dailininko lankytose ar gyventose vietose Austrijoje. Su šia šalimi susijęs ir dramatiškas P. Domšaičio gyvenimo tarpsnis, tekęs Antrojo pasaulinio karo metams ir pokariui. Jis buvo nulemtas politinės situacijos Vokietijoje ir Europoje. 1933-aisiais Vokietijoje į valdžią atėję nacionalsocialistai pradėjo įgyvendinti grynojo arijų meno politiką, pasireiškusią aršiu moderniojo meno, pavadinto išsigimusiu, puolimu. Kampanija prieš modernųjį meną palietė ir P. Domšaitį. Jo, kaip ir kitų žymių modernistų, kūriniai buvo metami iš muziejų, naikinami.  Lietuvių išeivijos poetas Kazys Bradūnas (1917–2009) yra pasakęs: „Hitlerinės Vokietijos laikais Domšaičiui teko garbė būti išmestam kaip modernistui iš visų galerijų ir muziejų, kartu su vokiečių ekspresionizmo didžiūnais – Nolde, Barlachu, Kolvitc, Kirchneriu, Miuleriu, Diksu, su norvegu Munku, olandu van Gogu ir kitais.“
Patekęs į nepageidaujamų dailininkų sąrašus, P. Domšaitis apie 1938-uosius skubiai išvyko iš Berlyno ir rado prieglobstį Austrijoje, Karintijos (Kärnten) žemėje. Ego prie Fakerio ežero  (Egg am Faaker See) kaime P. Domšaitis gyveno keletą metų. Fakerio ežero ir aplink jį stūksančių kalnų, kaip ir šio paveikslo centre iškilusio Mitagskegelio (Mittagskögel) kalno, motyvai atpažįstami ne viename to laikotarpio peizaže („Fakerio ežeras. Austrija“, 1933, „Austrijos peizažas“, 1936). P. Domšaičio kalnų peizažai pasižymi ypatingu plačios erdvės pojūčiu, tiksliai perteikta nuotaika. Nesignuota.

Aprašė Kristina Jokubavičienė

a) Gėlių natiurmortai – išskirtinė Domšaičio kūrybos sritis. Po 1937 metų, kai Domšaičio paveikslas „Pagarbinimas“ (1925) buvo konfiskuotas iš Berlyno nacionalinės galerijos ir eksponuotas kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ („Entartete Kunst“) parodoje Hamburge, dailininkui įsigaliojo profesinės veiklos draudimas: jis negalėjo įsigyti tapybai reikalingų medžiagų, dalyvauti parodose, oficialiai pardavinėti paveikslų. Tai buvo neramūs laikai. Dailininkas, išgyvenęs kūrybinę krizę, tapė tik neutralius gėlių natiurmortus ir vieną kitą peizažą.
Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu Domšaitis pakartojo karo pabėgėlių kelius. Austrijoje buvo priverstas mainyti paveikslus į taip trūkstamą drobę, aliejinius dažus ar maisto produktus. Gėlių vaizdai labiausiai tikdavo užsakovams. Pas privačius asmenis Forarlbergo žemėje šiandien yra likę per trisdešimt Domšaičio gėlių natiurmortų. Šis natiurmortas būdingas to meto dailininko kūrybai: paprasta centrinė kompozicija, vaizduojama tik vaza (kurią atpažinsime bent keliuose paveiksluose) su pamerktomis gėlėmis. Neutralus fonas ir nedetalizuota aplinka sutelkia dėmesį į drobės centre esančią spalvingą gėlių – gvaizdūnių, aguonų, rožių – puokštę. Tapytojas meistriškai perteikia išsklaidytą apšvietimą, o fono potėpių judėjimas kuria įspūdį, jog nuo gėlių į visas puses sklinda šviesos pluoštai. Nežiūrint laikotarpio išgyvenimų, šis natiurmortas, kaip ir kiti tuo metu sukurtieji, spinduliuoja šviesias emocijas, o spalvinis sprendimas atskleidžia tapytojo koloristo gebėjimus.

Signuota apačioje dešinėje : monograma „FD”.

Aprašė Kristina Jokubavičienė

a) Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui Domšaitis vėl ieškojo ramesnės ir nuošalesnės vietos. 1943 metais iš Karintijos žemės jis persikėlė į labiausiai į vakarus nutolusią Austrijos dalį, Forarlbergo (Vorarlberg) žemę. 1944 metais į Foralbergą atvyko ir žmona. Alpių papėdės kaimeliuose, esančiuose vienas šalia kito – Zulce (Sulz) ir Retise (Röthis) pora praleido paskutiniuosius metus Europoje iki išvykimo į Pietų Afriką 1949-aisiais. Zulce ir Retise Domšaitis ir jo žmona gyveno kukliai, nuomojo nedidelį kambarį pas vienus, o dirbtuvę – pas kitus šeimininkus. Zulco gyventojai, tuomet dar vaikai, prisimena dailininką, su trikoje kėdute ir molbertu rankose traukdavusį tapyti Retiso bažnyčios, kuri ir šiandien tokia pati, kaip ją nutapė Domšaitis 1946 metais.  Pasak jų, Domšaitis daug žinojęs, buvęs labai kalbus ir malonus žmogus. Dar ryškiau kaimelio gyventojų atmintyje įstrigo dailininko žmonos – dainininkės paveikslas. Adelheidė stebino kaimiečius rytiniais dainavimo pratimais prie atviro lango, o kartais surengdavo kaimynams tikrą koncertą  ir dainuodavo pasilipusi ant suolo.
Atgauti dvasinę pusiausvyrą ir norą kurti Domšaičiui tuo metu padėjo netikėtas susitikimas su lietuvių dailininkais, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravusiais iš Lietuvos – Telesforu Valiumi (1914–1977), Pauliumi Augiu–Augustinavičiumi (1909–1960) ir kt. Jų paskatintas, Domšaitis, kaip lietuvių menininkas dalyvavo tarptautinėse dailininkų karo pabėgėlių kūrybos parodose Bregence (Bregenz), Insbruke (Innsbruck), Feldkirchene (Feldkirchen), eksponavo paveikslus, vaizduojančius žvejų laivus Kuršių marių uoste, lietuvio ūkininko sodybą, žiemos peizažą Žemaitijoje. Iš Retiso Domšaitis rašė sūnėnui Giunteriui: „Mano lietuvių kalbos mokėjimas menkas. Per mažai turėjau laiko. O ir kalba sunki. Tačiau lietuviškas kraujas nemeluoja, lygiai kaip ir mano paveikslai. Jie tikrai lietuviški.“ 

Signuotas apačioje dešinėje: monograma „PD”

 

Aprašė Kristina Jokubavičienė

b) Tarp Europos laikotarpio Prano Domšaičio kūrinių nuotaikinga kompozicija „Turgus” išsiskiria giedru ir geraširdiško jumoro kupinu žvilgsniu į kaimo gyvenimo kasdienybę. Turgaus diena. Nedidelio bažnytkaimio aikštė pilna vežimų, arklių ir prekiautojų. Visi vaikšto, renkasi, derasi. Pirmajame plane palikta truputis laisvos erdvės. Antrajame  plane, centre vyksta dalykiškas kaimo vyrų pasitarimas. Tai stambūs, tvirti, kupini pasitikėjimo savimi ūkininkai. Tai gyvenimas, kurį Domšaitis pažino nuo pirmųjų dienų ir kuriam buvo ruošiamas. Aptakios ir kiek sustingusios tapybos formos, šviesus, iš pirmo žvilgsnio natūrą atitinkantis ir kartu dekoratyvus koloritas byloja apie „žemiškumo” dominavimą, naujojo daiktiškumo įtaką. Nors „Dvi moterys” ant gretimos sienos nutapytos  konstruktyviau, ir jų sustingusiose, atvirai pozuojančiose povyzose, figūrų santykyje su aplinka, kompozicijos statikoje ir pusiausvyroje  arpažįstame tą pačią tendenciją. Domšaičio kūrybai buvo būdinga lygia greta besivystančios ir kas keleri metai atgyjančios gana skirtingos meninės kalbos linijos. Nesignuota.

Aprašė Kristina Jokubavičienė