Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Matthias Casimirus Sarbievius, Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595–1640) – jėzuitas, poetas, literatūros teoretikas, Vilniaus universiteto profesorius. Lotynų kalba kuriama poezija išgarsėjo visoje Europoje, vadintas „Sarmatų Horacijumi“ ir „Krikščionių Horacijumi“, o jo poezijos knygos sulaukė daugybės leidimų įvairiose šalyse.
Gimė Lenkijoje, Sarbevo kaime, Mozūrijoje, didelę gyvenimo dalį praleido Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo glaudžiai susijęs su Vilniumi. 1612 m. įstojo į Vilniaus Jėzaus draugijos naujokyną, jame praleido dvejus metus. Vėliau trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo jėzuitų kolegijoje. Nuo 1617 m. M. K. Sarbievijus dėstė Jono Karolio Chodkevičiaus įsteigtoje Kražių kolegijoje, ten sukūrė ankstyvuosius poezijos kūrinius. 1618–1620 m. dėstė Polocko jėzuitų kolegijoje. 1620 m. Vilniaus universitete pradėtas teologijos studijas tęsė Romoje, į ją išvyko 1622 m. rugpjūtį. Kartu keliavo jėzuitai Andrius Rudamina, vėliau pagarsėjęs misijine veikla Kinijoje, būsimasis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Gruževskis bei jaunas Vilniaus universiteto absolventas Mikalojus Zaviša. Bavarijoje netoli Bambergo keliautojus užpuolė plėšikai ir sužeidė M. Zavišą, atvykęs į Romą jis mirė.
Rugsėjo pradžioje M. K. Sarbievijus su A. Rudamina pradėjo studijas Colegium Romanum – jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignoto Lojolos iniciatyva įsteigtoje kolegijoje. Romos laikotarpis Motiejui Kazimierui ypač svarbus. Čia jis subrendo kaip poetas, savo eiles skaitė popiežiaus Urbono VIII intronizacijos metu, o 1625 m. Kelne pasirodęs poezijos rinkinys „Trys lyrinių eilėraščių knygos“ (Lyricorum libri tres) jį plačiai išgarsino. Literatūroje dažnai nurodoma, kad M. K. Sarbievijus iš popiežiaus Urbono VIII gavo laurų vainiką, kaip kadaise gavo Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, 1265–1321) ir Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarka, 1304–1374), tačiau šaltiniuose nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Tačiau žinoma, kad po intronizacijos popiežius Urbonas VIII pasikvietė Motiejų Kazimierą kartu karieta pasivažinėti po Romą. Manoma, kad paskutinį kartą M. K. Sarbievijus su popiežiumi Urbonu VIII susitiko prieš pat išvykimą iš Romos, 1625 m. birželio pradžioje, įteikė jam savo poezijos knygą ir pacitavo vieną odę, o popiežius jam ant kaklo užkabino auksinę grandinėlę su medalionu.
Netrukus M. K. Sarbievijus paliko Romą ir grįžęs į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kelerius metus dėstė Nesvyžiuje ir Polocke, o nuo 1625 iki 1635 metų dirbo Vilniaus universitete, ten dėstė, ėjo administracines pareigas. Nuo 1635 m. jis paskiriamas Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos (1632–1648) pamokslininku ir iš Vilniaus išvyko į Varšuvą. Nuo to momento M. K. Sarbievijus keliaudavo ten, kur vykdavo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Lankėsi Austrijoje, kur kurorte gydėsi Vladislovas Vaza, Vilniuje – valdovui reziduojant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, taip pat vyko į medžiokles, jas apdainavo savo kūriniuose. Manoma, kad pamokslininko darbas jam nebuvo pats mėgstamiausias, nes atitraukė nuo kūrybos, o dvare buvusios intrigos vargino. M. K. Sarbievijus mirė 1640 m. sakydamas pamokslą – suklupo patyręs širdies smūgį.
Poezijos rinkinys „Keturios lyrikos knygos“ (Lyricorum libri IV) pasirodė Antverpene 1632 metais. Jos išleidimu buvo ypač suinteresuoti belgų jėzuitai. Knygos titulinį lapą puošia Antverpeno raižytojo Kornelio Galio (Cornelis Galle, 1576–1650) grafikos darbas, sukurtas pagal Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) piešinį, kuris iki šių dienų yra išlikęs Plantenų ir Moretų muziejuje (Belgija, Antverpenas). Kompozicijos kairėje vaizduojamas Apolonas, statantis ant altoriaus lyrą, dešinėje – mūza, stovinti prie lopšio, kuriame guli būsimasis poetas Hesiodas (8 a. pr. Kr. pabaiga – 7 a. pr. Kr. pradžia), kuriam į burną bitės neša medų. Fone matyti mūzų buveinė Helikono kalnas, iš kurio trykšta Hipokrenė – mūzų įkvėpimo šaltinis. Tarp palmės ir alyvmedžio pavaizduotas popiežiaus Urbono VIII, kuriam dedikuota knyga, herbas. Knygoje surinktos naujos ir anksčiau jau publikuotos eilės, skirtos popiežiui Urbonui VIII, kardinolui Pranciškui Barberini, Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Vazai (1587/1588–1632), princui Vladislovui Vazai, didikams Steponui Pacui, Jonui Karoliui Chodkevičiui, Onai Radvilienei ir kt. Iki XVIII a. pabaigos M. K. Sarbievijaus lyrikos rinkiniai publikuoti daugiau nei 50 kartų. Poezija buvo verčiama į įvairias kalbas – anglų, vokiečių, prancūzų, italų, čekų, lenkų, lietuvių.
