Meistriško piešinio santūrios spalvinės gamos kompozicijoje vaizduojamas soste sėdintis Žygimantas Augustas (1520–1572) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1529/48–1572) ir Lenkijos karalius (1530/48–1572), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus. Buvo vedęs tris kartus: kunigaikštytę Elžbietą Habsburgaitę, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando II Habsburgo dukterį, po jos mirties, negavęs Lenkijos seimo ir senato pritarimo, – Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos dukterį, Barborą Radvilaitę, šiai mirus, – Kotryną Habsburgaitę, pirmosios žmonos seserį. Nuo 1544 m. faktiškai valdė Lietuvą, didesnę laiko dalį praleisdamas Vilniuje ir jau vien tuo prisidėdamas prie gyvesnio kunigaikštystės kultūrinio gyvenimo. 1568 m. davė leidimą Vilniuje įsteigti jėzuitų kolegiją. Mėgo muziką, dailę, literatūrą, turėjo vertingą brangenybių, šarvų, gobelenų kolekciją, apie 4000 tomų knygų, kurias testamentu paliko Vilniaus universiteto bibliotekai. Valdymo pradžioje buvo susijęs su Lietuvos didikais, labiausiai su Radvilomis, o tai sukėlė lenkų bajorų nepasitenkinimą. Nepaisant susidomėjimo Reformacijos sąjūdžio idėjomis ir didikų peršamais jam tautinės bažnyčios įkūrimo projektais, išliko katalikas ir stengėsi šalyje išsaugoti religinę toleranciją. Bandydamas papildyti valstybės iždą, paskelbė žemės reformą, valstybinių girių reviziją. Tikėdamasis savo būsimiems sūnums palikti valdyti Lietuvą, unijos su Lenkija neskubino, tačiau nesusilaukiant įpėdinių ir užsitęsus Livonijos karui (1558–1583), unijos ėmė siekti ir Liubline jai pritarė (1569). Abi valstybės liko savarankiškos, bet prie Lenkijos buvo prijungtos Lietuvai priklausiusios vakarų ukrainiečių ir gudų sritys. Būdamas priešiškas Habsburgų politikai, daug kartų stengėsi užkirsti kelią jos daromai įtakai, įveikti pavojingą Lietuvai Šventosios Romos imperijos ir Maskvos sąjungą. Pusiausvyrą stengėsi pasiekti draugiškais santykiais su Turkija. Žygimantui Augustui mirus, baigėsi vyriškoji Gediminaičių dinastijos linija.

Aprašė Regina Urbonienė

Grafikos darbe vaizduojamas Prancūzijos valdovas Henrikas III Valua (1551-1589). Po Žygimanto Augusto mirties Henrikas Valua 1573 m. buvo išrinkras Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1574 m. jis buvo karūnuotas Krokuvos katedroje, tačiau sužinojęs, jog mirė jo brolis Karolis IX, 1575 m. išvyko į Prancūziją ir tapo Prancūzijos karaliumi Henriku III Valua.

Karalius vaizduojamas su šv. Dvasios ordinu, kurį pats įsteigė 1578 m. Greta pavaizduoti valdžios simboliai - karūna, valdžios obuolys ir skeptras.

Po portretu yra įrašas vokiečių kalba: "Henricus III von Valois König von Frankreich"

Grafikos darbas buvo publikuotas Franz Christoph von Khevenhüller (1588-1650) veikale "Annales Ferdinandei...", 1721 m., Leipcige

1579 m. balandžio 1 d. Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria 1570 m. Vilniuje įsteigta jėzuitų kolegija buvo pertvarkyta į universitetą. Tų pačių metų spalio 29 d. popiežius Grigalius XIII išleido tai patvirtinančią bulę.
Paveiksle vaizduojamas iškilmingas privilegijos paskelbimas momentas. Karalius, stovėdamas ant pakylos, praneša džiugią žinią. Salėje susirinkę didikai džiūgauja ir dėkoja valdovui.

Aprašė Dalia Tarandaitė

Georg Braun (1541–1622) buvo teologas ir davasininkas gyvenęs Kelne. Jam kilo sumanymas išleisti veikalą apie didžiausius to meto miestus. Greta aprašymų buvo dedami ir miestų vaizdai, kuriuos raižė flamandų kilmės raižytojas Frans Hogenberg (apie 1535–1590). Taip buvo išleistas 6 tomų veikalas "Civitates Orbis Terrarum" (išleistas lotynų kalba Kelne 1572-1617 m.). Šis darbas buvo išleistas ir vokiečių kalba ("Beschreibung und Contrafactur der vornehmbster Stät der Welt"). Šis Vilniaus vaizdas yra iš vokiškojo knygos leidimo. Vaizdo viršuje yra įrašas "VILNA LITVANIAE Metropolis", o apačioje kairėje kartušas su legenda, kurioje vokiečių kalba paminėti 28 žymiausi miesto objektai. Kitoje lapo pusėje Vilniaus aprašymas vokiečių kalba.

Išraiškingoje daugiafigūrinėje istorinėje kompozicijoje vaizduojamas ant žirgo sėdintis Zigmantas Vaza (1566–1632) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1587–1632), Švedijos karalius (1592–1604). Švedijos karaliaus Jono III ir Kotrynos Jogailaitės sūnus, Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pradininkas. Buvo vedęs Oną Habsburgaitę, po jos mirties – jos seserį Konstanciją. Iš septynių sūnų brandaus amžiaus sulaukė tik trys, tarp jų – du būsimi karaliai Vladislovas ir Jonas Kazimieras. Būdamas absoliutizmo šalininku, karaliaudamas siekė absoliučios valdžios, kurios pagrindas – dominuojantis Bažnyčios vaidmuo. Jam karaliaujant buvo pasiektas Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių susitaikymas (Brastos bažnytinė unija, 1596), Stačiatikių cerkvė Lietuvos ir Lenkijos valstybėje tapo priklausoma nuo popiežiaus. Zigmanto Vazos valdymas gausus vidinių konfliktų (bajorai, vadovaujami Krokuvos vaivados Mikalojaus Zebžidovskio ir protestuodami prieš autoritarinį karaliaus valdymą, 1606 m. sukėlė ginkluotą maištą) bei karų su kaimyninėmis valstybėmis. Karas dėl Švedijos karūnos, kurią Zigmantas Vaza 1592 m. paveldėjo po tėvo Jono III mirties, buvo pralaimėtas, o pastangos ją atgauti virto ilgalaikiu Lietuvos - Lenkijos ir Švedijos kariniu konfliktu (1601–1605, 1626–1629). Nepasisekė ir karas su Maskvos valstybe dėl caro sosto (1608, 1617–1619), nors 1610 m. Maskva buvo nugalėta. Žygis į Moldaviją (1620) papiktino Turkiją, kuri, gindama savo interesus, atvedė kariuomenę iki Chotinės (1621). Apskritai karalius dėl būdo savybių ir įtaraus elgesio nepatiko nei lenkams, nei lietuviams bajorams. Patarėjais jis rinkosi ne juos, greičiau vienuolius jėzuitus ar atvykusius vokiečius. Nors kariškų dalykų nemėgo, į karus nuolat neįžvalgiai vėlėsi. Labiau domėjosi literatūra, menu, muzika, tarpais net bandė savo jėgas dailėje. Lietuvai kaip prisiminimą paliko Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią – buvo jos statybos iniciatorius, fundatorius.

Aprašė Regina Urbonienė